Tu gyvybingas, ambicingas ir veržlus jaunuolis. Tau iš esmės nieko netrūksta, nes darbe judi vis pirmyn, algos kreivė liudija tą patį. Turi daug pomėgių, vos spėji suktis tarp draugų ir gaudai bangos piką vėl ir vėl, net kartais nespėdamas pasidžiaugti  jaunatviškais džiaugsmais, nes nėra kada. Tu nevengi pokyčių ir netgi mėgsti garsiai kalbėti apie juos – kokie jie neišvengiami, apie tai, kaip visi privalome nuolat tobulėti norėdami pritapti ir išgyventi šiame besirobotizuojančiame pasaulyje. Tau nepatinka bumbantys ir gyvenimu besiskundžiantys tipai, nes per savo trumpą, bet vertingą patirtį jau išmokai: viską galima užsidirbti savo ryžtu ir užsispyrimu. Ant Tavo vizitinės parašyta “nieko nėra neįmanoma”, ant sportinių marškinėlių: “just do it”, o ausinuke sukasi įrašai skatinantys augti Tavo vidinį milžiną. Ant šių nuostatų, kaip pagrindo galbūt jau spėjai įkurti savo verslą, o pertraukoje gal netgi radai laiko meilei ir šventei vestuves.

Nieko tokio, kad čia ne visai Tu. Gal esi kiek kitoks, gal drovesnis, gal su mažiau išreikštu užkariautojo vaidmeniu arba gal dar nebuvo vestuvių. Šiaip ar taip, Tave pasiekė žinia: Tu būsi tėvas. Kas toliau?

Nors ir auginu 3 vaikus, esu psichologas ir dirbu mokymo(si) srityje, nesidalinu šiuo laišku siekdamas pamokyti Tave, pagąsdinti ar pasakyti tikrą tiesą. Šis laiškas yra draugiškas pasidalinimas siekiant bent 1% sklandesnės tėvystės, tai reiškia darniau sugyvenančią visuomenę, kurioje gyvenu aš, Tu ir visų mūsų vaikai.

 

Niekas nesikeis

Įdomu, kad žmonės kurdami šeimą sąmoningai ar ne siekia stabilumo, tarsi pakitęs statusas visuomenėje, atslūgęs giminės spaudimas, reguliarūs intymūs santykiai, bendra buitis ir ateities vizija bei klišinis linkėjimas “žiūrėkite viena kryptimi” būtų stabilumo pagrindas. Visgi gyvenimas yra kur kas mažiau stabilus nei galime įsivaizduoti, ypač kuriant šeimą ir gimstant vaikams. Tad ir vaikai nėra ir negali būti santykių gerinimo priemonė, dar vienas priedas prie kitų gyvenimo džiaugsmų ar savo lūkesčių išpildymo forma siekiant stabilumo. Neapsigauk tuo vidiniu balsu, kuris beveik rėkdamas bando save įtikinti, kad gyvenimas nesikeis, o viskas vyks sena vaga, tik bus dar vienas žmogus Tavo aplinkoje. Baimė suvokti, kad Tavo mintis “niekas nesikeis” iš tiesų reiškia “viskas pasikeis” yra svarbus žingsnis sąmoningos tėvystės link. Gyvenimas gimus vaikams nesikeičia tik tiems, kas atsisako priimti pakitusio gyvenimo taisykles, o kas būna, kai nesutinki su žaidimo taisyklėmis, mes visi žinom: Tu šalinamas iš žaidimo.

Bet noriu padrąsinti. Priėmus tiesą, kad pokytis neišvengiamas, atsiranda vietos kūrybiškumui, atsakomybei, ištvermei ir meilei kitu lygmeniu. Tarsi būtum perėjęs į profesionalų lygą.

 

Naujas darbas

Gimus vaikui tėvas gauna neoficialų darbo pasiūlymą, kurį ne visuomet suvokia. Tai – pagalbinis darbuotojas. Visuomenėje toks darbuotojas paprastai suvokiamas kaip tas, kur padeda kažkam, tarsi pats negalėtų atlikti ir neturėtų kompetencijų. Čia prisiminimu išnyra viena tikra istorija iš mano darbo personalo atrankos srityje, kurį dirbau jau prieš keliolika metų. Anuomet, dirbdamas gamybinėje įmonėje, atrinkinėjau pagalbinius darbuotojus ir vieno pokalbio metu pasiūliau kandidatui darbintis, nes, mano nuomone, jis atitiko tuos reikalingus ir gana minimalius reikalavimus. Tačiau jis, palinkęs manęs link, šiek tiek pakeitęs balsą pašnibždėjo: “Žinote, gal galime susitarti taip – jūs mane įdarbinkite, bet vietoj manęs į pamainą ateis kitas žmogus. Man pačiam darbo nereikia” – ir pamojo man ranka rodydamas į už lango pirmyn atgal vaikštinėjantį savo bičiulį (panašius pasiūlymus gaudavau, kai būdavo skolų ar kitos problemos). Ši istorija gimus vaikui labai tinka, nes tėvas nemaitina krūtimi, jo nuraminimai ne visuomet tinka vaikui ir t.t. Todėl kur kas dažniau jo vaidmuo tampa pagalba mamai ir vaikui netiesiogiai. Esu girdėjęs ne vieną tikrą istoriją, kai tokio vaidmens tariami vyrai tiesiog atsisako ir ketina su vaiku užsiimti, kai galės žaisti futbolą, o iki tol tegul tą vaidmenį perima močiutės, auklės ar bičiulis už lango, nes tikras vyras turi kitų svarbių darbų.

Noriu padrąsinti. Pagalba moteriai ir vaikui, atsisakant aplinkinių geradarių pagalbos tampa svarbi tiek kūdikiui, tiek šeimos santykiams jam augant. Čia tas momentas, kai reikia ne bet kokio pagalbinio darbuotojo, bet pagalbininko profesionalo, kuris noriai priima šį vaidmenį.

 

Šokoladinis medalis

Pamenu, kai po pirmojo dalyvavimo gimdyme atslūgus stipriausioms emocijoms išėjau į koridorių ir skambinau visiems pranešti žinią. Kiek ovacijų, kiek džiaugsmo šūksnių, kiek sveikinimų! Tuomet pamaniau: “o, būti tėvu visai kūl”. Jaučiau, kaip įkvepiu giliau galvodamas apie savo naują vaidmenį, kiek pasitenkinimo savimi tai suteikia. Bet greta to mačiau ir moterį, kuri niekam neskambino, kol kas dar nepriėmė jokių sveikinimų, tik gulėjo pavargus, nedrąsi, jautriai laukianti, kas bus toliau, po minutės, po valandos, artimiausią naktį. Tuomet supratau, kad mano suvokta tėvystė labiau priminė šokoladinį medalį, kuris blizgantis ir saldus, tačiau neturintis nieko bendra su tikruoju nuopelnu. Čia šmėstelėjo kine išgirsta frazė, kad vaikai yra 20 sekundžių malonumo ir 20 metų vargo. Ir nors tai skamba ne visai išmintingai, tame yra kažkokios tiesos apie momentiškumo šlovę ir nepamatuotai didesnį laukiantį iššūkį.

Bet noriu padrąsinti. Tėvystė nėra tik apie akimirkos žavesį ir nuolatinį triūsą vardan vaikų. 20 ar kiek bebūtų tų metų kartu, jie susideda iš daug momentų po 20 sekundžių.

 

Mokytojai žyniai

Tokių mokytojų atsiras visa minia jau netrukus, visi neprašomi siūlys savo pagalbą, nes “jie jau tą praėjo”. Tuoj gausi patarimų apie sterilizatorius, vežimėlių amortizatorius, alergizuojančias patalynes, cukrų mišinukuose, vibruojančias kėdutes, įrangos saugumo sertifikatus ir visokius kitus vėjus, bet juk tu nori savo vaikui geriausio. O jei dar silpnumo akimirką užklysi į kokį forumą internete, ten susidursi su kitu pasauliu ir suprasi, kad iki šiol, šiaip jau – nieko apie jį nežinojai. Kažkodėl daug kas pražiopso paprastą realybę, kad visų patirtys ir istorijos gimstant vaikui itin asmeniškos ir unikalios, pirmiausia reikalaujančios įsiklausymo į tai, kas vyksta tarp vaiko, mamos ir tėvo, paliekant teisę ir gal net pareigą jiems patiems atrasti atsakymus, nes taip kuriamas naujai atsiradęs intymumas pakitusioje šeimoje.

Noriu padrąsinti, kad vaikui pradžioje reikia labai mažai to, kas ateina iš šeimos užribio. Jis laukia prisilietimų, daug prisilietimų. Jis laukia kalbėjimosi su juo, žaidimo, priėmimo. Tuo metu jis bando suvokti, ar pasaulis, kuriam atsimerkė jo akys, yra bauginantis, ar draugiškas. Tai jis suvokia iš tėvų artumo, mimikų, melodijų ir taip formuojasi jo saugumas gyventi, kuris jam lieka mažai kintantis visą likusį gyvenimą.

 

Stebuklas gyvas

Psichologijos studijose klausiau daug kursų, bet vienas įstrigo labai aiškiai, tai buvo prenatalinės raidos (raidos periodas nuo apvaisinimo iki gimimo) dalykas. Tai man buvo viena paveikiausių temų tuo metu. Man pasirodė, kad tai tikrai ne moterų ar sumoteriškėjusių vyrų tema, o labiau žmogiškumo suvokimo pagrindai, privalomi žinoti kiekvienam. Matydami visur aplink vaikus ir apskritai žmones, įprantame tai suvokti, kaip įprastą šio pasaulio rutiną: kaip savaime suprantamai ruduo seka po vasaros, taip ir nuostabūs vaikai gimsta pas nuostabius žmones. O, kad taip ir būtų! Iš tiesų daug problemų atsiranda tuomet, kai mes pradedame manyti suvokią priežastingumo ryšius, įtikime turintys gyvenimo planą ir sudėliojame jį savo negimusiems vaikams. Štai ką aš išmokau: jei užsimezgė gyvybė, tai – stebuklas. Jei ji sklandžiai subrendo iki gimimo, tai – stebuklas. Jei jau laikai ant rankų gyvą ir sveiką, arba tik gyvą bręstančios sąmonės kūrinį, tai – stebuklas. Jei tu pats suvoki šį stebuklą, tai – stebuklas. Ir jei esi brandus nesužaloti jo, tuomet leisi jam augti stebint jį, o ne kuriant jį ambicingu būdu. Tuomet vaikas ant Tavo rankų bus iš tiesų gyvas, nes gaus besąlygiškai mylintį ir palaikantį Tėvą ,- ir tai dar vienas stebuklas.