Sėdėdamas ir žiūrėdamas per autobuso langą, už kurio vaizdai keičiasi greičiau nei aš suvokiu juos, atrandu tylą. Tai ta pauzė, kurios dažnai kasdieną trūksta. Dabar neturiu kur bėgti, o tokiais atvejais telieka arba medituoti, arba galvoti. Pradėjau galvoti apie tai, kodėl ir kas manyje vyksta, kad aš bandau prisiimti atsakomybę už tai, kas man nėra pavaldu.

Atsakomybę už tai, ko negaliu pakeisti, tačiau labai noriu. Atsakomybę už kitų žmonių jausmus, už jų sveikatą ir sprendimus. Tikriausiai ir už jų gyvenimą. Kaip gydytojui man tenka prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, kokius tyrimus skirti, kokių vaistų išrašyti, kur nusiųsti pacientą. Visa tai – mano. Kas vyksta toliau – atrodo yra ne mano reikalas. Štai čia ir paslystu.

Kiekvieną žmogų veikia tam tikri įsitikinimai apie save ir pasaulį. Tie įsitikinimai dažnai formuojasi iki mirties, nors aktyviausiai kuriasi ankstyvoje vaikystėje ir paauglystėje. Tie įsitikinimai gali būti naudingi arba tapti našta. Pavyzdžiui, vaikas galvoja, kad tam, jog patiktų bendraamžiams, jis jiems turi leisti nusirašinėti, pritarti, net jei tai jam ir nepatinka. Norėdamas tapti gaujos dalimi, vaikas gali prisiversti parūkyti ar išgerti. Tuo metu vaikui toks modelis įtikti kitiems pasiteisina.

Užaugus šis modelis gali nebe labai patikti, tačiau tampa sunku jo atsisakyti. Vis dar aktualu patikti kitiems, net tais atvejais, kai norisi trenkti per veidą. Baisu, kad kiti supyks, nes tai reikš, jog aš esu nemylimas ir mane atstums (nes tai buvo baisiausias dalykas vaikystėje). Jaučiama didelė įtampa ir nerimas, jei veiksmai vertinami autoriteto, nes „o kas jei suklysiu ir jam nepatiks?“ Nerimas atitraukia nuo darbų, prasideda atidėliojimas, bėgimą nuo nemalonaus nerimo stengiantis pakeisti malonesnėmis emocijomis. Jas, pavyzdžiui man, suteikia valgymas, serialų ir filmų žiūrėjimas, miegas ir pasivaikščiojimai.

Kai geriau pagalvoju, ši situacija atrodo kaip didžiausias absurdas  – aš noriu prisiimti atsakomybę už tai, ką kiti jaus, ar jiems patiks tai, ką aš padarysiu. Kas baisiausia, savo gerą būseną atiduodu į kito žmogaus rankas, nes jei jis įvertins mane teigiamai, tai aš jausiuosi mylimas, ir emocijos bus pozityvios, o jei įvertins neigiamai, tai nusivilsiu savimi ir baisiausiai graušiuosi. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju darbas bus atliktas taip pat. Aš negaliu būti atsakingas už tai, ar kitas žmogus pyks ant manęs ar ne. Aš galiu būti atsakingas tik už savo elgesį, kuris gali turėti įtakos tam pykčiui, tačiau ir tai nebus tiesioginė įtaka. Žmogus vis tiek turės savaip interpretuoti tai, ką aš padariau.

Tokiame ydingame rate kai kurie žmonės prasisuka visą gyvenimą. Atrodo, jog jie turi viską, yra laimingi, bet taip yra tik iš išorės. Jie vis tiek graužiasi, kad nėra pakankamai geri, kad įtiktų kitiems. Sušlubuoja jų partnerių sveikata, keičiasi politinė ar ekonominė situacija, o jie nieko negali pakeisti, nors ir yra klaidingai įsitikinę, kad gali būti kitaip.

Tema sunkoka ir norint iš jos išbristi gali prireikti pagalbos. Pokyčiai prasideda nuo pastebėjimo, sustojimo ir apsvarstymo, ką ir kodėl darau, ar tai yra mano, o gal kažkieno įdiegtų taisyklių pasekmė? Kam man ta atsakomybė už dalykus, kurių negaliu pakeisti? Kitas, sunkesnis etapas – tų taisyklių keitimas pačiam ar su terapeuto pagalba. Pakeitus taisykles galima gyventi su mažesne, protingesne atsakomybe. Atsakomybe tik už tuos dalykus, kuriuos galiu paveikti.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt