Psichologinis lankstumas: žmogus kaip pastatas ir architektas viename

 

Praėjusiais metais, šią dieną, mes su vyru buvome Balyje. Labai džiaugiuosi, jog turėjome galimybę praleisti beveik visą mėnesį tokioje egzotiškoje vietoje – susipažinti su daug geraširdžių žmonių, įdomiais kultūros elementais, religijos praktikomis, kitokiu maistu ir požiūriu į gyvenimą. Kai kurias praktikas ir požiūrio kampus iki šiol bandome pritaikyti savo gyvenime Klaipėdoje.

 

Balyje žmonės labai kantrūs vienas kitam automobilių eisme, bendraujant jie žiūri tau į akis ir įdėmiai klausosi, šypsosi, neprašyti uždeda nukritusią dviračio grandinę, o degalų prekiautojai nediskriminuoja ir siūlo degalus ne tik tada, kai važiuoji pro juos motoroleriu, bet ir tada, kai važiuoji dviračiu (tai, aišku, būdavo lengvas humoras, kuris ir jiems, ir mums nušviesdavo akimirką). Tai įprasti, paprasti ir daug resursų nereikalaujantys dalykai. Pastebiu jog grįžus man jų kasdienybėje dažnai trūksta iš savęs ir iš kitų. Manau, kad tokių akimirkos nušvietimų kitiems iš manęs taip pat gali trūkti.

 

Iš tada Balyje grįžkime į dabar Lietuvoje. Šiandien sėdint savo namų terasoje, apšviestoje Klaipėdos saulės, atlikau dr. Juliaus Neverausko Savasties meditaciją. Ši meditacija yra lyg mindfulness praktikų ir schemų terapijos praktikų samplaika. Julius kviečia mus ir, lyg paėmęs už rankos, veda per 36 minutes schemų terapijos. Schemų terapijoje siekiama suprasti, kaip mūsų dabarties problemos siejasi su vaikystėje patirtais išgyvenimais bei atpažinti ir išmokti patenkinti savo emocinius poreikius.

 

Meditacijos metu Julius lygina mūsų asmenybę su namu. Kognityvinėje elgesio terapijoje mes dažnai lyginame žmogų su gėle (šį palyginimą žino tie, kurie yra dirbę pagal šios terapijos modelį su manim ar kitu terapeutu). Tačiau schemų terapijos kontekste dr. Neverauskas lygina žmogų su pastatu, sudarytu iš pamatų ir viršutinės dalies.

 

Šį Juliaus palyginimą pirmą kartą išgirdau prieš kelias savaites jau įprastu reikalu tapusioje Zoom konferencijoje, į kurias Julius kiekvieną ketvirtadienį kviečia diskutuoti psichoterapeutus. Išgirdus palyginimą mano smegenys man priminė laiką šalia Balio esančioje Gili Air saloje.

 

Viena iš šios salos ypatybių yra cunamiai. Viešbučio, kuriame gyvenome, savininkai mums papasakojo, jog prieš metus, vykstančias viešbučio statybas nuplovė cunamis. Jauna pora ilgai svarstė, kaip tęsti statybas, kokias medžiagas rinktis, žinant, jog cunamiai šioje vietovėje yra neišvengiamas ir žmonėms sunkumų keliantis, bet gamtai įprastas, reiškinys. Įvertinę pamatų ir dirvos ypatumus, jie nusprendė, jog užuot statę itin tvirtas sienas, jie rinksis bambuką. Jie mums paaiškino, jog vykstant žemės drebėjimui ir cunamiui tvirtos sienos priešinasi drebėjimo bangoms – jos juda atskirai viena nuo kitos, bandydamos išlaikyti savo poziciją ir taip viena kitą išverčia, atnešdamos daug žalos. Bambukas juda visai kitaip – visa konstrukcija lyg atsiduoda žemės siunčiamoms bangoms ir lanksčiai juda kartu su jomis kaip vientisas elementas.

 

Ši architektūrinė pamoka man labai siejasi su dr. Neverausko palyginimu, ypatingai schemų terapijos kontekste. Dažnai aš matau savo nepatenkintus poreikius ir sunkias vaikystės patirtis kaip prastą pagrindą (neigiamas schemas) ir iš jų kylančias įtampas kaip savo, kitų ar gyvenimo trūkumus. Toks požiūris verčia mane arba pasiduoti ir visai to namo nebestatyti (yra kaip yra, bus kaip bus ir nieko čia daug nepakeisi, per daug pastangų). O jei renkuosi statyti, dažnai bandau pastatyti tobulą konstrukciją – ypač tvirtas ir elegantiškas sienas, tvirtą ir patrauklų stogą ir dar viską kokiais ypatingais medeliais apsodinti (hiperkompensacija). Abi strategijos yra daugiau nenaudingos nei naudingos. Abi man padeda tvarkytis su neigiamomis schemomis, tačiau daug kainuoja: viena – praleistas patirtis, antra – per daug, be rezultato išeikvotų resursų.

 

Kaip sako dr. Neverauskas, mūsų tėvai ir mes būdami tėvais, dažnai neatliekame architekto darbo tobulai. Netobulas architekto darbas sukuria netobulus pastato pamatus. Tačiau netobuli pamatai neapibrėžia viso namo. Nors mes negalime drastiškai keisti dirvos ir pamatų, mes galime tęsti architekto darbą – įvertinti dirvą ir pamatus (vaikystės patirtis ir kiek kurie mūsų baziniai emociniai poreikiai buvo atliepti), įvertinti pamato ypatumus (savo teigiamas ir neigiamas schemas, t.y. įsitikinimus apie save, kitus žmones ir pasaulį) ir visą tai įsisąmoninus rinktis medžiagas namo sienoms ir stogui (rinktis režimus – t.y. nenaudingą arba naudingesnį elgesį), bei nuolat atsitraukus ir žiūrint į namą iš šalies (su mindfulness pagalba) jį kažkuriose vietose daugiau ar mažiau paremontuoti ar tiesiog pakeisti vienas medžiagas ar dekoracijas kitomis.

 

Apie architektūrą nusimanau labai nedaug, bet įsivaizduoju, jog geri architektai nestato namo aklai ir nenaudoja tų pačių medžiagų vėl, vėl ir vėl, neatsižvelgdami į aplinką ar jau gautas pamokas. Geri architektai atsižvelgia į visumą, įvertina tai, kas veikia ir kas neveikia, bei nuolat ieško būdų veikti išvien su aplinka – ne pasiduodant, bet randant pusiausvyrą ir prisitaikant prie jos bei pritaikant ją prie savęs geriausiai galimais būdais. Geras architektas yra sąmoningas – jis daug žino, daug mato, jis turi teorines žinias, jas nuolat taiko praktikoje ir nuolat mokosi iš patirčių.

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt