John Kabat-Zinn apibūdina mindfulness kaip sąmoningą dėmesio išlaikymą dabartinėje akimirkoje, ypatingu būdu, atsisakant vertinimo (1990). Ypatingas būdas patirti dabartinę akimirką susideda iš septynių pagrindinių elementų, lyg septynių torto sluoksnių. Tortą galime valgyti atskirdamisluoksnį nuo sluoksnio, taip pat galime praktikuoti ir mindfulness.

 

Vienas iš mindfulness torto sluoksnių yra naujoko protas. Ši sudedamoji dalis praturtina kiekvieną sąmoningą akimirką, lyg rūgštaus spanguolių džemo sluoksnis saldaus torto gabaliuke. Valgai, valgai, kramtai, kramtai, saldu, saldu, šakutė pati torto atgnybia, pati susiranda burną, valgai, valgai, saldu ir opa! Kas čia? Netikėta. Kažkoks rūgštumėlis? Kažkokie gabalėliai? Smegenys lyg atsibunda, įsijungia, pradeda domėtis, tyrinėti, smalsiai įdomautis.

 

Naujoko protas, panašiai kaip rūgštus džemas, pabudina smegenis ir padeda pamatyti viską lyg pirmą kartą. Vienoje savo populiariausių knygų, Kabat-Zinn rašo, jog dažnai mūsų žinojimas kaip yra užkerta kelią pamatyti kaip yra iš tikrųjų (2013, p 35).

 

Žiūrint evoliuciškai, žmogaus, kaip ir kitų žinduolių, pagrindinis tikslas yra išgyventi. Didelę savo dienos, savaitės ar gyvenimo dalį mes nugyvename šiuo automatiškai smegenyse nustatytu išgyvenimo režimu. Šis režimas nekreipia dėmesio į smulkmenas, jis viską apibendrina, viską, kas įprasta, labai gerai žino. Išgyvenimo režimas labiausiai kreipia dėmesį į tai, kas nauja, neįprasta, niekada nematyta. Šis režimas mūsų protėviams padėjo išgyventi, šio režimo dėka išgyvename ir mes. Tačiau to paties režimo dėka mes dažnai plaukiame per dienas automatiškai, neatsibusdami gyvenimui.

 

Šiuolaikiniam žmogui nebereikia nuolat galvoti apie išgyvenimą, apie gyvybės ar mirties klausimus ir pavojų vengimą. Nors mūsų visuomenėje pavojų yra sumažėję ir mes galime jaustis pakankamai saugiai, mūsų smegenys kol kas nepasivijo ir šio žinojimo neįsisąmonino – jos vis dar veikia automatiniu išgyvenimo režimu. Šis režimas jas nuolat verčia kasdienius psichologinius stresorius vertinti kaip gyvybės ar mirties klausimus.

 

Vaikštome prie jūros, saulė šviečia, lengvas vėjelis taršo plaukus, ausis pasiveja žuvėdrų klyksmas, kulnai sminga į smėlį. Nepamiršk laiku grįžti. Ar spėsi pasiruošti pirmadieniui? Užsirašyk priminimą. O gal geriau dabar paskambink? Ranka jau automatiškai iš kišenės traukia telefoną. Mus saugodamos smegenys mums nuolat primena kas reikalinga, privaloma , dabar ir iš karto, lyg tai būtų gyvybiškai būtina. Tačiau tai – tik impulsai, tai – ne realybė.

 

Vienas iš mano mėgstamiausių būdų formaliai (apsisprendus ir paskyrus laiko) praktikuoti naujoko protą yra pirmo kontakto pratimas. Aš jį išsinešiau iš grožinės literatūros. Vienas mano mėgstamiausių mokslinės fantastikos žanrų yra vadinamos pirmo kontakto knygos. Šio žanro knygose tyrinėtojai, dažniausiai žmonės, susiduria su nauja planeta, nauja flora, fauna – kažkokia nauja ir neįprastos formos gyvybe.

 

Dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog žmonės tyrinėdami tą naują formą, vis daugiau atranda ir supranta apie ją, tačiau dažnai paaiškėja, jog pagrindinis pirmasis kontaktas vyksta ne su ateiviais, o su savimi. Tyrinėjant kitus objektus naujoko protu, pradedama pamažu geriau pažinti ir suprasti save.

 

Aš naujoko protą kartais praktikuoju taip: vaikštau prie jūros ir įsivaizduoju, jog nusileidau kitoje planetoje. Planeta labai panaši į Žemę, bet aš viską matau pirmą kartą. Einu smėliu, smėlyje matau kažkokius įspaudus, atrodo kaip pėdsakas, kažkokiais nareliais. Paukštis čia, žuvėdra simplex, nieko įdomaus, – bamba smegenys. Einu, matau kažkokius kitus įspaudus, pailgus, lyg koks šarvuotas vikšras prasiridenęs kietu smėlio paviršiumi. Dviratis, dviratis pravažiavo! Viskas čia aišku! O tu ar pasiruošei dviratį pavasariui?! – sufleruoja smegenys. Einu, pėdos klimpsta į smėlį. Matau smėlio kauburius, lygumas, vėjo suformuotus griovelius.

 

Lavindami naujoko protą mes mokome savo smegenis išbūti dabartinėje akimirkoje nevertindami, neužbėgdami įvykiams už akių. Treniruojamės stebėti su smalsumu, lyg vaikai, lyg matydami pirmą kartą. Taip mes pririšame smegenis kaip neklusnų balionėlį, besiblaškantį tarp vakar ir rytoj, prie šiuo metu matomų vaizdų, garsų, kvapų ir skonių. Mes mokomės daugiau matyti kaip yra ir mažiau žinoti.

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt

Šaltinis:

Kabat-Zinn., J (2013). Full Catastrophe Living How to Cope with Stress, Pain and Illness Using Mindfulness Meditation, Piatkus; London.