Tai įvyko prieš du metus, vasario mėnesį. Tą dieną sukiodamasis virtuvėje akimirkai stabtelėjau pro langą pamatęs nekasdienišką vaizdą – tarp eglių šakų spindėjo ryškiai žydros spalvos detalių turintis KĖKŠTAS. Nustebau pamatęs jį čia, viduryje Vilniaus, greta judraus eismo ir triukšmo, kur namų ir ofisų peizaže man po langais auga keliolika eglių ir dar keli mišrūs medžiai. Šis momentas man sukūrė smalsią mintį, kad jei jau čia užsuko toks retas svečias, gal jų užsuka ir dar įvairesnių? Taip po kelių dienų čia pat išvydau ir knygelės pagalba atpažinau SVILIKĄ – tarsi metalinį snapą turintį paukštelį. Šis jau buvo tas paukštis, kurio niekada nebuvau regėjęs ir tai pažadino mintį, kad neišeidamas iš virtuvės vidury miesto galiu sau susikurti džiaugsmo panašiai tiek, kiek ir atradus kokius naujus krantus plaukiant su vikingais prieš tūkstantį metų (na gerai, truputį per stiprus palyginimas, bet mintis tokia :) Taip neužilgo sekė tie nauji atradimai – ŽALIŪKĖ su savo kukliai ir dailiai padažytais sparneliais, ALKSNINUKAS gavęs tų pačių dažų bei NYKŠTUKAS svajojantis apie tikrą skiauterę. Taip neišėjęs iš virtuvės atradau daug džiaugsmo talpinantį pomėgį, kuriuo kviečiu užsikrėsti ir jus, nes tai toli gražu ne tik apie pačius paukščius.

     Kai tampame dėmesingi kažkam, tas „kažkas“ ima keistis sparčiai ir kokybiškai. Tikrai esate tai pajutę kiekvienas, kai pradėjote domėtis bet kokia jums aktualia sritimi. Daugėja žinių, daugėja supratimo, daugėja artumo jausmo su tuo, kur nukreipiame dėmesį. O kur jį nukreipiame?

      Mums lengva pastebėti akivaizdžius dalykus, kurie tiesiog kala į kaktą kaip koks DRAMBLYS prie akropolio. Ir tai tikra istorija, nes tą dieną su trimečiu sūnumi laukėme žalio šviesoforo sankryžoje ir tai buvo momentas, kai supratau, ką reiškia „akys ant kaktos“. Niekaip negalėjau patikėti, kad keli metrai nuo mūsų vaikštinėja dramblys! Sūnus tai atsimena iki šiol, tad į kaktą gavome abu. Bet kai kalbame apie subtilias patirtis, kurios nepasirodo kaip dramblys, tuomet reikia visai kitokio jautrumo, atidos, įsiklausymo. Čia verta savęs paklausti: kaip savo kasdienybėje aš lavinu jautrumą patirtims?

     Taigi, grįžkime prie paukščių, nes galiu liudyti savo patirtimi, kad tai puikus ir žaismingas būdas lavinti įsiklausymą gamtai ir tuo pačiu sau. Juolab, kad tam nereikia ypatingų aplinkybių ar sąlygų – paukščiai mus supa tiek miestuose, tiek miškuose ar prie vandens telkinių. Jų gausa Lietuvoje iš ties plati – siekia apie 400 rūšių. Tiesa, dažniau stebimos gali būti tik apie trečdalis jų, kitoms atrasti prireiks užsiauginti kantrybės raumenis. Man pačiam neskiriant specialaus laiko šiam pomėgiui, greta įprasto buvimo gamtoje per du metus pavyko atpažinti 98 paukščius (iš jų 23 pro langą Vilniuje), nors dar nemažai jų tiesiog nepavyksta aiškiai identifikuoti, kai kurie jų tarpusavyje sunkiai atskiriami arba pamatyti juos iš arčiau yra sudėtinga. Tad kiekvienas aiškiai atpažintas skraidantis objektas su laiku tampa vis labiau džiuginantis ir taip apetitas auga bevalgant.

     Paukščių stebėjimas aktyvuoja keletą elementų, kurie svarbūs sveikatai ir malonumui. Mes vis daugiau pajungiame pojūčius, kurie šiandien vis labiau atbunka nuo technologijų. Patikėkite, bus sunku pastebėti nuostabaus margumo GRAŽIAGALVĘ ar BAUBLĮ miško tankmėje prie stiprių kontrastų ekranuose pripratusioms akims. Net ir ryškiaspalvį TULŽĮ, pentinuotą KUKUTĮ, kruvinaveidį DAGILĮ ar nuolat uogomis apsirijusį SVIRBELĮ atpažinti nebus lengva, jei tik akys bus bukos detalėms. O kur dar garsų paletė! Kone labiausiai džiaugiausi keliaudamas pagal garsą ir taip atradęs DIDŽIAJĄ KRAKŠLĘ ir JUODAJĄ MELETĄ. Galvoju, ar tai tik nebus puikus būdas lavinti klausą, mokytis tylint pažinti ne tik paukščius, bet ir žmones? O kur dar gretutinės veiklos, kurios natūraliai vystosi stebint gamtą: sumeistrauti kokį inkilą ir jį pakabinti  man tapo ne ką mažesniu malonumu, nei po savaitės cukraus bado įnikti į puslitrį karšto šokolado. Rimtai. Tiesa, tai kartą vos nesibaigė akies praradimu, bet šią istoriją paliksiu sau, kad neįbauginčiau. Smagu matyti ir vaikų įsitraukimą, jie neverčiami perima atjautą gyvai būtybei. Taip kartą visi drauge gelbėjome gyvybę JUODAJAM ČIURLIUI, maitinome jį, puoselėjome, o vėliau laidojome jį, kai išgelbėti mums jo nepavyko. Ar gali būti natūralesnis būdas su vaikais prisiliesti prie pasirūpinimo, pagalbos, atjautos ir gedulo temų?

     Vis stipresnis dėmesingumas būtent smulkmenoms gamtoje sukuria ir vis daugiau natūralaus noro būti jai palankesniam, artimesniam. Tuo pačiu sau. Nieko keisto, kad atidos pratybos ir miško terapija ĮVARDINAMI kaip tinkami būdai išbūti šį pandemijos laikotarpį. O kaip kitaip?

     Kviečiu jus, bičiuliai, įsileiskime daugiau atidos gamtai greta mūsų. Tuomet būsime apdovanoti pačiu natūraliausiu būdu – kad pažįstame tai, kas patys esame.

P.S. keli praktiniai patarimai norintiems pradėti atrasti paukščius.

• Įsigykite knygelę, kuri padės atpažinimo procese. Man labai pasiteisino nedidelė TOKIA, bet galite imti ir rimtesnę, pvz. TOKIĄ.
• Galima pradėti ir be žiūronų ar su įprastais turimais, bet greit pajusite poreikį pamatyti daugiau detalių, kurios būtinos atpažinimui. Paprastai kelios pastebėtos smulkmenos ir lemia tą atpažinimo džiaugsmą. Įprasti žiūronai dažniausiai turi 8-12X priartinimo galimybę, ko yra mažoka. Tad esu atradęs sau optimaliausią tiek dydžiu mobilumui ir patogumui VARIANTĄ su 20X priartinimu. Didesnių priartinimų monokliai irgi galimi, bet jau pareikalaus stovo, nes ranka drebės, net jei ir esate stabilios nervų sistemos. Taip pat, norint visiškai mini varianto, galima turėti ir kišeninį mini monoklį, pvz. TOKĮ.
• O šiaip, mažiau patarimų – daugiau laiko gamtoje, nes atsakymai ten.