,,Ruduo, ruduo…
Krenta lapai auksiniai
Ir leidžiasi tyliai…” 

Poliarizuoti stiklai, Medžiai be lapų

Dažnam ruduo asocijuojasi su netektimis – trumpėja dienos, krenta lapai, mažiau šilumos, mažiau saulės, daugiau darganos, mažiau paukščių giesmių… Nenuostabu, kad taip mąstant ir stebint, ko mažiau, kas prasčiau apninka ir rudeninis slogutis.  

Šiandien nusprendžiau padaryti eksperimentą ir dėmesingai grįžti dviračiu namo važiuodama tolimesniu, aplinkiniu keliu. Jaučiau vėsų orą, glostantį mano veidą, ir šaltas plaštakas, spaudžiančias dviračio vairą, vakarinius saulės spindulius – apšviečiančius ir šildančius skruostus. Pastebėjau, kaip geltonai oranžiniai vakaro spinduliai miške įdomiai žaidžia tarp medžių. ,,Žemiau keliaujančios saulės triukai” – pagalvoju ir pasidžiaugiau – ,,Taip galima to ir nepatirti renkantis įprastą kelią, kuris mane skatina pereiti į autopilotą”. 

Tarp medžių tiltai valgomų ir nevalgomų grybų. Sustoju, išraunu kelis ir tempiu namo vakarienei.  

Oras greit vėsta, o vėjas jau šaldo ir ausis. Stebėdama savo diskomfortą suprantu – tik kontrastas tarp vėsaus veido ir rankų išryškina malonų šilumos jausmą nugaroje ir kaklo srityje, kurią šildo rudeninis apdaras. Planuojantis protas siūlo: ,,Namuose lauks garuojanti čiobrelių arbata su medumi”. Ir – o nuostaba (!) – diskomfortas dingsta.  

Namuose jaukiai įsisukus į apklotą (aišku, prie atidaryto lango, kad jusčiau tą rudeninę vėsą) naujai suaidi skaitomi R. Siegel žodžiai: ,,Viskas atgyja, kai liaujamės mąstę apie gyvenimą ir imame pastebėti, koks iš tikrųjų jausmas vaikščioti, stovėti, sėdėti ar važiuoti. Kai išvysime, kad nėra dviejų vienodų akimirkų, viskas taps brangu ir įdomu”. Suprantu, laikas nustoti galvoti apie gyvenimą, laikas gyventi. 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt