Dar nepradėję ar tik pradėję kokią nors naują veiklą, beveik visi mes jau turime tam tikrą požiūrį į ją – požiūrį, kuris dažnai būna klaidingas. Tai yra visiškai normalu (ir net dažnai lemia daug malonių staigmenų). Tačiau vis vien noriu išsklaidyti keletą mitų apie dėmesingą įsisąmoninimą, kuriuos girdėjau iš aplinkinių.

Dėmesingo įsisąmoninimo tikslas – atsikratyti visų minčių
Dar prieš susipažindamas su dėmesingumu, prisipažinsiu, irgi tikėjau šia idėja. Daugybė žmonių mano, kad dėmesingumo meditacijos metu mes bandome apie nieko negalvoti ar išsivalyti savo protą. Sunku pasakyti, iš kur kyla toks įsitikinimas – gal iš filmų, gal iš kitų sričių praktikų. Dėl šio tikėjimo žmonės būna gan sutrikę, kai pirmą kartą pabando medituoti ir jiems nepavyksta iššluoti savo minčių.

Dėmesingumo meditacijų metu mes nebandome išstumti, paneigti ar užslopinti savo minčių. Mes tiesiog leidžiame joms ateiti, keistis ir išeiti. Mes pripažįstame ateinančias mintis, pastebime – o jei mūsų dėmesys pernelyg įsitraukia į jų turinį – švelniai grąžiname jį prie dabartinės akimirkos stebėjimo.

Dėmesingumo tikslas yra stebėti mūsų protą, kaip kokį artimą draugą – jo įpročius, būdą, kalbėjimo toną ir manierą. Tai reiškia pripažinti tiek teigiamas ir malonias, tiek neigiamas ir nemalonias mintis (ir emocijas).

Meditacijos tikslas yra pasiekti tobulo atsipalaidavimo/palaimos/transo būseną
Beveik visi pradedantys medituotojai (ką čia meluoti – slapta ir dalis patyrusiųjų) vis tikisi meditacijos metu pasiekti ramybės ir laimės būseną. Tačiau dėmesingumas nėra tai – praktikuodami mes nesiekiame atsipalaiduoti ar pakeisti sąmonės būsenos. Mes pasiryžtame tiesiog būti su tuo, kas vyksta mumyse ir aplinkui – išlikdami atviri ir geranoriški.

Kartais tai būna nemaloni patirtis. Ginčas su mylimuoju(-a) ar fizinis skausmas nėra laiminga patirtis. Kaip pastebi Toni Bernhard: ,,dabarties akimirka ne visada yra maloni akimirka“. Tačiau praktikuodami dėmesingumą mes galime išmokti būti taikoje su savo gyvenimu. Bandydami pabėgti nuo nemalonių patirčių, dažnai mes jas tik pastipriname. Priešingai, būdami joms atviri, geranoriški ir nevertinantys, mes atrandame taiką pripažindami, kad „šiuo metu su manimi vyksta tai, kas vyksta.“

Dėmesingas įsisąmoninimas – tai mistiška, nemoksliška ar religinė praktika
,,Ką Jūs, ką Jūs – gindie!“ – bando paslėpti krūvą rožančių, Krišnos paveikslų, maldos knygų ir šamaninių būgnų.
Dėmesingas įsisąmoninimas iš tiesų yra svarbi tam tikrų religinių tradicijų dalis (pvz., budizmo), todėl (ne)religingi kartais priešinasi jo idėjoms. Tačiau dėmesingumas savyje neturiu ir nereikalauja jokių religinių įsitikinimų. Pačioje praktikoje nėra nieko, kas iš esmės prieštarautų kokiai nors religinei tradicijai. Pažįstu agnostikų, ateistų, krikščionių (ir net hipsterių), kurie sėkmingai taiko dėmesingumą praktikuodami ir gilindami savo vertybes ir įsitikinimus.

Dėl šio ryšio su religijomis, kartais žmonės mano, kad įsisąmoninimas nėra moksliškas metodas. Ši mitą yra lengva išsklaidyti – daugybė mokslinių tyrimų atrado, kad dėmesingas įsisąmoninimas yra gerina tiek fizinę, tiek psichologinę sveikatą.

Vienintelis dalykas, su kuriuo iki galo nesutikčiau (ir šioje vietoje pritarčiau minėtai Toni Bernhard) yra tas, kad dėmesingumas savo esme yra etiškai neutralus. Taip, sukaupiant visą savo dėmesį į dūrimą peilių kitam – į fizinius pojūčius, kvapus, aukos riksmus ir panašiai – asmuo yra kažkuria iškreipta prasme dėmesingas. Bet nenorėčiau to vadinti dėmesingu įsisąmoninimu.

Vienas iš svarbių dėmesingumo aspektų yra geranoriškumas ir atjauta – tiek sau, tiek kitiems. O atjauta savo esme yra aktyvus ketinimas padėti – net jei tai tik mintyse palinkėti gero kitam ar leisti sau ramiai pailsėti penkias minutes po nemalonaus pokalbio su kolega.

Dėmesingas įsisąmoninimas ir meditacija yra tas pats dalykas
(Stovėdamas ant vienos kojos ant medinio stulpo, įkalto jūros pakrantėje). Dėmesingumą galima praktikuoti dviem būdais – formaliai ir neformaliai. Formalios praktikos įtraukia dėmesingas meditacijas sėdint, stovint ar gulint, dėmesingą jogą ar judesius, dėmesingą vaikščiojimą bei dėmesingą valgymą. Dažniausiai tai yra 10-30 minučių pratimai. Neformalios praktikos gali būti beveik bet kas – dantų valymas, ledų valgymas, pasivaikščiojimas su šunimi, vairavimas – visa tai gali būti galimybė būti dabartyje. Neformalios praktikos – tai tiesiog sustojimas ir pajautimas, kas vyksta mūsų viduje ir aplinkui, kol mes atliekame savo kasdienę veiklą.

Nors formalios praktikos yra itin naudingos treniruojant protą susitelkti į dabarties akimirką, būtent neformalios praktikos leidžia mums panaudoti gautus įgūdžius. Beje, tyrimai rodo, kad neformalios praktikos gali būti ne mažiau efektyvios, nei formalios.

Įsisąmoninimas – tai pasyvi praktika silpniesiems
Tikrai ne. Pradėję medituoti žmonės dažnai galvoja, kad medituoti visada būna lengva. Ir tame yra dalis tiesos – tikriausiai visi gali medituoti. Bet kaip ir su bet kokiu įgūdžiu, norint geriau jį išlavinti, reikia praktikuoti.
Kartais medituoti yra lengva, kartais ne. Sunkiausia dažnai būna prisiminti būti dėmesingu bei keisti proto įpročius, ypač kai tai reiškia susidurti su nemaloniomis mintimis ar jausmais. Pavyzdžiui, galime pastebėti, kad nenorime, jog malonios patirtys pasibaigtų ar vengiame nemalonių patirčių. Tačiau taip jau yra – malonios patirtys, pavyzdžiui, mėgstamo filmo žiūrėjimas, nuostabus pasimatymas ar ledų porcija, anksčiau ar vėliau pasibaigs, nesvarbu, kiek bandysime už jų kabintis. Taip pat ir nemalonūs įvykiai, pavyzdžiui, fizinis skausmas ar ginčai įvyksta nepaisant kiek stengiamės jų išvengti. Ir nors dauguma mūsų tai logiškai supranta, tai dar nereiškia, kad nustoti kabintis už teigiamų patirčių ir vengti neigiamų patirčių yra lengva.

Nors dėmesingų praktikų metu mes stengiamės nereaguoti į savo patirtį, tai nėra pasyvu. Dėmesingumas leidžia tyrinėti, kaip veikia mūsų protas. Žmonės dažnai atranda, kad stresinėse situacijose jie reaguoja automatiškai. Praktikuodami, mes galime išmokti ne reaguoti, o sąmoningai „atsakyti“ į šias situacijas – t.y. parinkti žodžius ar veiksmus, kurie ves mus prie norimo tikslo.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt