Žodis mindfulness yra tūkstančius metų skaičiuojanti sąvoka ir idėja. Ji vienu ar kitu pavidalu randama įvairiose dvasinėse praktikose, filosofijos bei kovos menų mokyklose ir visose pagrindinėse religijose: budizme, taoizme, hinduizme, judaizme, krikščionybėje, islame. Sąmoningumo ugdymo temą gvildena ir senosios religijos, filosofijos, ir šiuolaikinis mokslas – visi jie bando suprasti žmogų. Tai svarbu paminėti, nes palietus religijas iškyla tam tikrų nuostatų, trukdančių matyti plačiau. Siūlau galvoti taip: jei magnolija buvo pasodinta vienos šventyklos kieme anksčiau nei kitų, ar prasiskleidę jos žiedai priklauso tik pirmajai šventyklai? Kažin, nes magnolijos žydi milijonus metų ir jų žiedai niekam nepriklauso. Magnolijos žiedais grožimasi nuo senų senovės, kiekvienas galime užsiauginti šį augalą savo kieme. Laikydamiesi šios nuostatos turėtume daugiau progų suprasti ir patį dėmesio lavinimo potencialą, nes kiekvienas judėjimas įnešė daug savitumo ir subtilių prasmių.

Kalbant apie dėmesio lavinimą dažniausiai minimas budizmas ir daugybė jo mokyklų. Nieko keisto, nes Azijos kultūros yra kur kas plačiau aprašiusios įvairias sąmonės būsenas, dvasinę patirtį ir būdus šiam patyrimui siekti. Šiuolaikinės dėmesingumo praktikos (ar atskiri jų elementai) artimos anapanasati, vipasanos, šamathos, zazen, kinhin, čigongo, jogos ir kitoms rytietiškoms praktikoms. Krikščioniškoje tradicijoje galime rasti žodinės maldos, meditacijos bei kontempliacijos praktikų, kurios taip pat akcentuoja dėmesingumą ir sąmoningumą. Minėtinos Romos katalikų bažnyčios Lectio divina praktikos, kultivuojamos benediktinų ir kituose vienuolynuose, bei modernios jų formos, pavyzdžiui, susikaupimo malda, pateikiama kaip pasaulietiška, tinkanti ne vien krikščionims. Rytų ortodoksų bažnyčios hesichazmo judėjimas ir nepsio praktika, sufizmo murakabos praktika, judaizmo meditacijos irgi vienaip ar kitaip akcentuoja dėmesingumą, kaip svarbią praktikų dalį. Minėtinos ir mantros, įvairiomis formomis praktikuojamos hinduizmo, džainizmo, sikhizmo, budizmo, taoizmo, krikščionybės pasekėjų. Antikos filosofai irgi gvildeno dėmesingumo temą. Stoicizmo praktika prosoche yra artima religinėms.

Kiekviena religija, kaip tam tikrų pažiūrų ir vertybių sistema, turi aiškias taisykles ir kelia tam tikrus reikalavimus tikintiesiems: kaip elgtis, ko siekti, ko atsisakyti ir pan. Todėl svarbu suvokti tik išorinį šių praktikų panašumą, nes kiekviena religija jas naudoja tik tam tikrame kontekste. Pačios praktikos gali būti panašios, bet jų tikslai ir aiškinimai būti labai skirtingi. Kartais lengviau įžvelgti jų skirtumus negu bendrumus. Vienos jų dėmesingumą griežtai sieja su Dievo esybe, santykiu su juo, kitos – atsisako Kūrėjo idėjos arba bent jau palieka ją labai abstrakčią; vienomis siekiama aiškiai įvardyto tikslo, kitomis stengiamasi šio siekio atsisakyti, nesitapatinti su savo ego.

Visos šios praktikos vienaip ar kitaip paliečia dėmesingumo lavinimą, sąmoningumo ugdymą ir įžvalgų atsiradimą. Žmonių psichikos procesai yra universalūs, todėl bandyti priskirti įsisąmoninimu grįstų metodų naudojimą tik kuriam judėjimui nereikėtų. Žinoma, pastebėtina, kad budizmo mokyklose dėmesingumo praktikų spektras kur kas platesnis nei kitose. Ši tema jau tūkstančius metų labai rūpi visiems, nepaisant (ne)pasirinktos religijos. Tačiau gali kilti toks klausimas: ar galime naudoti tam tikrą praktiką be religinio konteksto? Atsakymą pateikia istorija ir mokslas. Jis trumpas – taip, galima.