Jau aptarę, ką vadiname mindfulness, galime aptarti ir klaidingas interpretacijas, kurios apsunkina dėmesingo įsisąmoninimo bei meditacijos esmės supratimą. Manau, šios gajos nuomonės susiformavo natūraliai, nes žodis mindfulness, taip pat žodis meditacija nuo seno vartojamas įvairiuose kontekstuose. Šis žodžio universalumas ir yra daugybės neteisingai suprantamų žinučių priežastis. Nurodysiu dažniausiai pasitaikančias ir pateiksiu aiškinimus, kurie, manau, prisidės prie mindfulness ir dėmesingumo meditacijų supratimo psichologijos mokslo kontekste.

 

Nuomonė: Mindfulness – tai religinė praktika.
Ne. Dėmesingumo praktikos aptinkamos daugelyje senovės religijų, tačiau šiais laikais psichologijoje šitaip vadinamos praktikos yra naudojamos be religinio konteksto. Stebėti savo kūno pojūčius, kvėpavimą, mintis, įvardyti sau, ką jaučia esamu momentu, geba visi žmonės ir gali šiuos gebėjimus lavinti pasitelkdami dėmesingumą ir kantrybę.

 

Nuomonė: Mindfulness ir meditacija yra tas pats.
Ne. Mindfulness yra dėmesingas įsisąmoninimas, arba tiesiog sąmoningumas, o meditacija – vienas būtų jį lavinti. Štai kodėl mindfulness klaidinga vadinti technika ar metodu. Gana paplitęs terminas mindfulness meditacija klaidina, nes tokios meditacijos nėra. Šitaip vadinamos įvairių rūšių meditacijos, skirtos lavinti dėmesingumą ir ugdyti sąmoningumą. Mindfulness – tai būdas būti, būdas stebėti, būdas mokytis, būdas gyventi. Tai ne technika.

 

Nuomonė: Sąmoningumą ugdome tik medituodami.
Ne. Sąmoningumą ugdome ir spontaniškai, ir valingai. Dėmesingumo meditacijos yra vienas iš svarbiausių, tačiau ne vienintelis būdas ugdyti sąmoningumą. Efektyviausiai sąmoningumą ugdome valingai skirdami laiko ir meditacijoms (formalūs pratimai, įprastai trunkantys 15–45 minutes), ir kasdienių įvykių stebėjimui (neformalūs pratimai, įprastai trunkantys kelias akimirkas arba keliolika minučių), ir intensyvioms dėmesingumo praktikoms (1–2 ar daugiau atsiskyrimo dienų).

 

Nuomonė: Meditacija yra skirta nusiraminimui, relaksacijai.
Ir taip, ir ne. Pasaulyje yra daugybė meditacijų rūšių ir jos skirtingai atsiskleidžia naudojamos įvairiuose kontekstuose. Kai vartojame dėmesingumo (mindfulness) meditacijos terminą, turime galvoje ne tokią meditaciją, kuri tiesiogiai skirta atsipalaiduoti. Jos pagrindinis tikslas yra dėmesingumo lavinimas, tikrovės stebėjimas čia ir dabar bei vis akylesnis vertinimo matymas. Atsipalaidavimas nėra savitikslis, tačiau jis dažnai aplanko kaip papildomas meditacijos poveikis. Tai labai svarbus akcentas, nes žmonės linkę vertinti meditaciją pagal tai, kaip jiems pavyko atsipalaiduoti. Bet kalbamu atveju tai nėra kokybės vertinimo kriterijus. Meditacija pavyksta net ir tada, kai jaučiate susierzinimą. Jei žmogus medituodamas užmiega, dėmesingumo lavinimas nevyksta, visais kitais atvejais meditacija sėkminga, nepaisant žmogaus savijautos. Ramybė yra geras tikslas, bet lavindami dėmesingumą siekiame kur kas daugiau – matyti tikrovę darydami kuo mažiau mąstymo klaidų.

 

Nuomonė: Medituodami siekiame išvalyti protą arba atsikratyti minčių.
Ne. Dėmesingumo meditacijos skirtos stebėti proto kuriamoms mintims ir nesistengti jų išvengti, neigti ar ignoruoti. Tikslesnė meditacijos paskirtis – minčių pastebėjimas, priėmimas ir neprisirišimas prie jų. Juolab kad fiziologiškai atsikratyti minčių neįmanoma.

 

Nuomonė: Meditacija skirta supergalioms vystyti.
 Norėčiau rašyti taip, bet iš tiesų – ne. Žodis meditacija yra smarkiai mistifikuotas, bet psichologija čia jokios mistikos neįžvelgia. Per dėmesingumo praktikas nekviečiame dvasių, negrįžtame į buvusius savo gyvenimus ir jokiais kitais būdais nekuriame antgamtiškų galių. Todėl vietoj meditacijos galima vartoti ir kitus žodžius: savireguliacinė praktika, dėmesio lavinimo pratimas, savęs pažinimo pratimas ir pan. Dėmesingumo praktikos ir pratimai skirti lavinti dėmesingumui, įsisąmoninti protiniams procesams, kylantiems norams bei impulsams, kūno pojūčiams, matyti save ir aplinką kuo labiau atsiribojant nuo stereotipų ir kitų mąstymo klaidų. Bendras meditacijos tikslas – gilesnis savęs pažinimas.

 

Nuomonė: Meditacija – ne man.
Galbūt. Apskritai dėmesingumo meditacija tinka daugeliui. Kai žmonės sako, kad jiems netinka meditacija, jie dažnai galvoja ne visai apie pačią meditaciją. Ar jums yra tekę sėdėti prie jūros ar kalnų ir kurį laiką stebėti šį vaizdą tyloje? Meditacija ir yra stebėjimas. Pasitelkiant kvėpavimą, kūno pojūčius, mintis ar emocijas. Tai nėra taip lengva, kaip stebėti jūrą ar kalnus, bet net ir į juos pusvalandį žiūrėti tylėdamas įstengtų ne kiekvienas, o vidinių procesų stebėjimas dar sudėtingesnis. Todėl kai žmonės pareiškia, kad meditacija jiems netinka, dažniausiai jie nenori tam skirti pastangų arba jiems nepatiko tai, ką patyrė stebėdami tyloje. Tai tikrai neturi nieko bendro su temperamentu, gyvenimo būdu ir panašiais argumentais, kuriuos žmonės pasitelkia teisindamiesi. Meditacija tik vizualiai gali atrodyti pasyvus užsiėmimas, iš tiesų jos metu vyksta labai aktyvūs procesai.

 

Nuomonė: Šios praktikos man padarys nepageidaujamą slaptą poveikį.
Ne*. Dėmesingumo praktikų esmė yra tikrovės stebėjimas fiksuojant savo proto kuriamus vertinimus. Sąmoningumo ugdymu nesiekiama kaip nors įteigti ar parduoti kokią nors pasaulėžiūrą ar vertybes. Nesiūloma atsisakyti žalingų įpročių, nevalgyti mėsos, pirkti elektromobilį, keisti, priimti ar atsisakyti religijos.

* Pažymėtina, kad ėmusis ugdyti sąmoningumą tam tikri dalykai žmonių gyvenime keičiasi jų pačių iniciatyva, nes augant sąmoningumui, daugėja ir prasmingų žinių, kurias žmonės atranda patys. Vienas sumano pakeisti darbą, antras – mitybą ir kt.

 

Nuomonė: Mindfulness yra pavojinga praktika.
Labiau ne, nei taip. Būtų drąsu teigti, kad dėmesingumo praktikavimas niekam niekada nepadarė ir nepadarys jokio neigiamo poveikio. Mokslas šiuo metu neturi aiškių įrodymų, kad jis būtų pavojingas ar žalingas. Galima rasti atsiliepimų žmonių, kurie skundžiasi, jog dėmesingumo praktikos (ypač ilgesnės, trunkančios kelias dienas) jiems sukėlė tam tikrų neigiamų išgyvenimų, tačiau šių patirčių nepavadinsi pavojingu poveikiu. Vis dėlto vyrauja nuomonė, kad žmonės su sunkia traumine patirtimi, išgyvenantys depresiją ar patiriantys psichofizinių sutrikimų šių praktikų poreikį ir naudojimą aptartų su specialistu.

 

Nuomonė: Mindfulness yra vaistas nuo visų ligų.
Ne. Moksliniai tyrimai rodo, kad reguliarios dėmesingumo praktikos pagerina bendrą savijautą: teigiamai veikia širdies darbą, mažina kraujospūdį, gerina miego kokybę, lėtina senėjimą, didina koncentraciją, mąstymą paverčia mums patiems aiškesniu procesu, taip pat aktyvina ir stimuliuoja smegenų centrus, atsakingus už mąstymą, atmintį, empatiją, vidinę pusiausvyrą, emocijų atpažįstamumą, raišką ir jų reguliavimą. Dėmesingumo praktikos naudojamos siekiant atsisakyti žalingų įpročių, išvengti pasikartojančios depresijos, mažinti kasdienį stresą, nerimą, skausmą. Jos taip pat padeda mokytis ir dirbti.

Nors duoda daug naudos, dėmesingumo praktikos nėra vaistas nuo visų ligų.

 

Nuomonė: Mindfulness yra labai lengva praktika.
Ne. Taip gali pasirodyti tik iš pirmo žvilgsnio, bet iš tiesų ši praktika reikalauja daug pastangų. Ji nelygintina su važiavimu dviračiu – išmokau kartą ir nepamiršiu niekada. Veikiau su meistriškumo reikalaujančiais įgūdžiais, kuriems išlavinti reikia ne vienų metų. Prisiminkime, kad sąmoningumas yra kintantis dalykas – jis kinta (didėja) tol, kol skiriame tam dėmesio. Tai tarsi mokymosi visą gyvenimą idėja.

 

Nuomonė: Mindfulness yra labai sunki praktika.
Ne. Ji būna per sunki tada, kai žmogus stengiasi išbandyti daug ir / ar ilgų meditacijų, prieš tai neturėjęs jokios meditavimo patirties. Rekomenduojama pradėti nuo trumpų, kelias ar keliolika minučių trunkančių, dėmesingumo meditacijų. Tai geriau daryti rytą, o ne vakare, nes tada esate nepavargę. Praktikuojant pradeda imti miegas, tai riba, rodanti, kiek šiuo metu galite išlikti budrūs. Vieni iš pradžių atlaiko 5, kiti – 25 minutes. Persistengti neverta, nes sunkumai gali atbaidyti norą siekti naudos, kuri gaunama nuosekliai praktikuojant.

 

Nuomonė: Meditacijai reikalinga visiška tyla.
Ne. Dėmesingumo meditacijos metu mūsų dėmesys yra vienas pagrindinių įrankių, todėl tyla gali labai padėti. Ypač kai kalbame apie pradedančiuosius, kuriems sutelkti dėmesį sunku net ir tyloje. Tačiau tyla nėra būtina. Atvirkščiai, natūralūs aplinkos garsai supaprastina meditaciją, padaro artimesnę kasdienybei.

 

Nuomonė: Medituoti reikia tam tikra poza, antraip poveikio nebus.
Ne. Nėra griežtų taisyklių, kokia poza medituoti. Dažniausiai dėmesingumo meditacija vyksta sėdint grynai dėl praktinių sumetimų: tai viena patogiausių ir kartu budriausių pozų. Medituoti galima ir gulint, bet tada žmonės dažniau užmiega. Galima ir stovint, bet tai reikalauja dar didesnio susikaupimo. Dėmesingumo meditacijos taip pat atliekamos judant ir vaikštant, tai praplečia meditacijos, kaip labai pasyvaus užsiėmimo, sampratą. Sėdėjimo poza šiuo atveju universaliausia, bet ne vienintelė.

Vis dėlto poza tampa svarbi vis daugiau praktikuojant, nes lengva pajusti, kad sėdėjimas vienaip ar kitaip lemia, kiek laiko pavyksta išlikti budriam, kvėpavimą taip pat jaučiame skirtingai priklausomai nuo pozos. Tačiau iš pradžių to sureikšminti nebūtina, nes tobulos pozos paieškos apsunkins pačią meditaciją.

 

Nuomonė: Aš meditacijai neturiu laiko.
Ar tikrai? Iš tiesų, meditacijai reikia skirti laiko. Tačiau pabandykime į šį laiką pažiūrėti kitaip. Jei pavadintume jį ne laiku meditacijai, o, tarkim, laiku proto higienai, gal tada laiko atsirastų? Manau, visi mielai sutaupytume laiko, jei nevalytume dantų ir nesipraustume, bet tokių minčių turbūt nekyla. Tačiau mūsų protui irgi reikia higienos. Tai tarsi laikas, skiriamas tik sau: buvimas jaučiant savo kūną, savo mintis, kylančių norų ir emocijų fiksavimas. Skyrus laiko meditacijai, laiko suvokimas gali iš esmės pasikeisti – suprasime, kad dalį jo galbūt atiduodame visai ne tam, kam norėtume. Mes nevaldome laiko, bet galime lavinti ir valdyti dėmesingumą.

 

Nuomonė: Aš nemoku medituoti – man reikia mokytojo. / Aš moku medituoti – man nereikia mokytojo.
Ir taip, ir ne. Visi mokame sutelkti dėmesį į ką nors, tam nereikia ypatingų mokymų ar kursų. Iš tiesų, mokytojų vedamų dėmesingumo meditacijų turinys labai paprastas, tekstų ir įrašų internete gali rasti visi. Keletą kartų išklausius įrašų, galima medituoti savarankiškai, tam tikrai nebūtinas mokytojas.

Tačiau mano ir kitų mokytojų patirtis rodo, kad šių šaltinių žmonėms dažnai neužtenka, nes viena yra medituoti klausantis įrašo, o visai kita tai daryti kartu su mokytoju ar grupėje. Tokiomis aplinkybėmis atsiveria platesnės refleksijos galimybės, yra sąlygos praplėsti supratimą apie savo patirtis dalijantis jomis su kitais ir išgirsti mokytojo komentarus.

 

Nuomonė: Man pavyko meditacija! Man nepavyko meditacija!
Tiesa. Papasakosiu tokią istoriją: mokinys skundėsi mokytojui, kad jam sunku medituoti, vis išnyra blogos emocijos, mintys ir išgyvenimai. Mokytojas tarė: „Tai praeis“ ir kvietė tęsti praktikas. Po poros savaičių mokinys pasidžiaugė, kad jam jau lengva medituoti, jis vis geriau atsipalaiduoja, jo galva apsišvarino nuo neigiamų minčių. Mokytojas jam vėl tarė: „Tai praeis.“ Ši sena istorija siunčia svarbią žinutę: viskas praeina. Meditacija mus moko šią žinią patirti suprantant giliau. Tada galime santūriai džiaugtis sėkme ir drauge nesigraužti dėl nesėkmės, nes abu išgyvenimai mus aplanko pakaitomis.