„Ir koks tai buvo jausmas medituoti, kai tu buvai nerimastinga?“ paklausė manęs meditacijos grupės vedantysis iš Norvegijos (Ak, tas skandinaviškas dėmesys kiekvieno subjektyviai patirčiai!). Na, koks gali būti jausmas, kai medituojant sukasi viena mintis: „Kada baigsis… Kada baigsis..?“.

Apie tai, kokia turi būti meditacija, aš turiu visai kitokį įsivaizdavimą. Sėdi sau nurimusiu veidu, atsipalaidavusi, galvoje – giedras dangus, nė vieno debesėlio, o protas – kaip skaidraus ežero paviršius be jokios bangelės (taip sako atsipalaidavimo metu jogos užsiėmimuose). Taigi, mano reali patirtis medituojant (dažniausiai) yra labai toli nuo to giedro dangaus ir skaidraus ežero paviršiaus be bangų. Kartais aš būnu labai labai nerami („greičiau kavos, greičiau kavos“). Būna ir kitaip. Visgi šiame rašinyje noriu kalbėti būtent apie tuos atvejus, kai esu nerimastinga, kaip sako instruktorius iš Norvegijos.

Negana to, kai kurie iš grupės dalinasi patirtimi apie gilų panirimą ir atsipalaidavimą. Dėl to man tik sunkiau priimti tai, ką patiriu.

Ir žinote, man atrodo, kad čia yra būtent ta vieta, kai viskas gali pasikeisti – mes arba viską metame, arba judame į priekį. Daugybė žmonių, įskaitant ir mane, nepaisant meditacijos naudos, yra linkę ją mesti dėl to, kad ji neatitinka lūkesčio – to skaidraus ežero be bangų ir dangaus be debesų, kuris veda į nušvitimą. Esmė ta, kad tokios mintys kaip „kam aš čia kankinuosi… greičiau kavos…“ – tai tokios pačios mintys kaip ir bet kokios kitos. Jos ateina ir praeina, jei jų nesureikšminame. O tokia meditacija, jei laikotės kitų instrukcijų (yra įvairių meditacijos rūšių ir jų instrukcijos skiriasi) yra tokia pat gera, veiksminga ir naudinga, kaip ir tos giliosios meditacijos. Na, dėl to tokia pat gal ir galime abejoti, bet iš savo patirties galiu patvirtinti, kad ir po tokių meditacijų, kai galvoje – širšių lizdas, po jų vis tiek jaučiuosi pailsėjusi ir atsipalaidavusi.

Taigi esminis žodis yra priimti. Priimti nerimastingumą, įkyrias mintis, susierzinimą, apsnūdimą, liūdesį ar kitą nepatogų jausmą, kuris gali kilti tada, kai atsisėdame pabūti su savimi. Išmokdami priimti tai, kas vyksta su mumis per tas dešimt ar dvidešimt minučių ramiai sėdint, galime lengviau priimti savo būsenas, savybes ir būti ne tokie kritiški. O priimdami save galime priimti ir kitus.

Geštalto psichoterapijoje to, kas yra, priėmimui skiriamas ypatingas dėmesys. A. Beisser paradoksali pokyčio teorija teigia, kad pokytis įvyksta ne tada, kai žmogus bando tapti tuo, kuo nėra, o tada, kai jis pilnai priima tai, koks jis yra dabar. Geštalto terapijoje mes nesiekiame pakeisti kliento. Terapijos tikslas – klientui priimti save tokį, koks jis yra šiuo metu, suvoktų ką jis daro, kodėl daro, pamatytų, kokios yra alternatyvos. Be jokių pastangų, įtikinėjimo ar interpretacijų pasikeisti. „Remiamasi prielaida, kad žmogus turi stovėti vienoje vietoje, kad galėtų tvirtai atsispirti kojomis judėdamas ir kad sunku ar net neįmanoma judėti neturint šios atramos.“ (A. Beisser).

Į terapiją kartais ateina klientai ir paklausus, ko jie norėtų, sako : ,,noriu nejausti to skausmo ir pykčio (liūdesio, gėdos ir kt.)“. Deja, tai neįmanoma. Liūdesys, pyktis ar skausmas nepraeis, jeigu mes juos neigsime ar stengsimės jais atsikratyti. Meditacija irgi nepagerės, jei kovosime su savo mintimis ir įsikibę sieksime rezultato.

Grįžtant prie meditacijos temos, kam verta stengtis, bandyti ir skirti savo brangų laiką medituojant? Meditacijos tikslas nėra užsidaryti ir atsiriboti nuo gyvenimo, ji skirta išsivalyti receptorius, kad galėtume gyventi be baimės, pilnai ir gyvybingai.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksa.lt