Buvau nuoširdžiai nustebęs, kai perskaičiau Shaun Nichols ir kolegų mokslinį straipsnį. Jie lygino nereligingų amerikiečių, krikščionių, induistų, Tibeto ir Butano pasauliečių bei vietinių vienuolių budistų pažiūras į aš buvimą ir mirtį. Manoma, kad budistų požiūris į aš kaip į neegzistuojantį dalyką turi padėti jiems geriau priimti savo mirtį (t.y mažiau jos bijoti). Galų gale, jei netiki, kad turi nesikeičiantį aš, tai kam bijoti, kad jis išnyks. Ir iš tiesų šie tyrėjai atrado, kad budistų vienuoliai ženkliai mažiau tiki pastoviu aš. Tačiau netikėtai tie patys vienuoliai išreiškė didesnę mirties, konkrečiau aš išnykimo, susinaikinimo baimę (angl. self-annihilation) nei bet kokia kita tirta žmonių grupė.

 

Man kilo natūralus klausimas – kodėl? Kadangi dauguma vakarietiškų sekuliarių meditacijų yra pavogta iš budistų (tuo tarpu ir tos, kurias praktikuoju pats ir kurių mokau), ar tai reiškia, kad greitai visi pradėsime labiau bijoti mirties?

 

Trumpas atsakymas, kurį gavau tyrinėdamas šią temą, yra toks: galbūt, bet tik kuriam laikui.

 

Visų pirma, dar kartą peržvelgęs tyrimą pastebėjau, kad tyrime dalyvavę vienuoliai nebuvo labai patyrę medituotojai. Iš tiesų skirtingos budistų tradicijos meditacijoms priskiria skirtingą vertę. Todėl visai įmanoma sutikti vienuolį, kuris netgi nesilaiko pastovios meditacijų praktikos.

 

Antra, pasidomėję budistų santykiu su mirtimi, atrasite, kad jie daug dėmesio skiria mirimui ir mirčiai. Kas atrodo kitaip nei abraominėse (judaizme, krikščionybėje ir islame) religijose, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas pačiam procesui. Pavyzdžiui, tokie žinomi budistų atstovai kaip Dalai Lama dažnai rekomenduoja medituoti apie mirtį. Budizme egzistuoja vakariečiams gana svetima, bet tarp budistų paplitusios mirties meditacijų sąvoka. Tokios meditacijos orientuojasi į suvokimą, kad (a) mes būtinai mirsime, (b) mes nežinome kada mirsime ir (c) nei turtai, nei kiti žmonės šiuo aspektu mums nepadės. Yra net tokios praktikos, kurių metu vizualizuojami skirtingi savo mirties etapai (pvz., 9 kūno irimo fazės).

 

Trečia, nors budistai tiki reinkarnacija, tikimybė vėl gimti žmogumi vertinama kaip tikimybė, kad aklas vėžlys, į vandenyno paviršių kylantis vieną kartą per šimtmetį, netyčia įkiš galvą į vienintelį jame plaukiojantį išmestą medinį žiedą. Tai tik šiek tiek didesnė tikimybė, nei, kad rytoj man paskambins Scarlett Johansson ir prisipažins, kad nori nuo manęs vaikų.

 

Išanalizavus tyrimą ir jo filosofinį kontekstą, galima padaryti išvadą, kad jame dalyvavo nepatyrę vienuoliai, sekantys filosofija, skiriančia labai daug dėmesio mirčiai ir jos neišvengiamumui. Tad, manau, visai tikėtina, kad šie žmonės yra labiau susirūpinę ir išsigandę dėl savo mirties galbūt kaip tik todėl, kad jie sąmoningiau suvokia tiek jos neišvengiamumą, tiek faktą, kad jie nėra jai pasiruošę.

 

Bet tai neatsako į kitą, galbūt daug svarbesnį klausimą: ar mums kasdieniniame gyvenime reikia galvoti apie mirtį. Manau, vienas geriausių atsakymų į šį klausimą ateina iš mokslo pusės. Neseniai Amelia Goranson ir kolegos išleido mokslinį straipsnį pavadinimu Mirimas yra netikėtai teigiamas dalykas (angl. Dying Is Unexpectedly Positive). Jie išanalizavo nuo ligų mirusių žmonių tinklaraščius (blog’us) ir palygino jų įrašus su žmonių, kurių buvo paprašyta įsivaizduoti netikėtą žinią apie mirtiną ligą, mintimis. Jie taip pat išanalizavo paskutinius mirčiai nuteistųjų žodžius ir jų rašytą poeziją bei vėl palygino su žmonių, kurių buvo prašoma įsivaizduoti, kokie būtų paskutiniai nuteistųjų žodžiai, mintimis.

 

Jų rezultatai parodė, kad kuo arčiau mirties, tuo daugiau teigiamų ir mažiau neigiamų žodžių naudoja iš tiesų mirštantys žmonės. Ir priešingai, kai buvo prašoma įsivaizduoti paskutinius žodžius ar aprašyti įsivaizduojamą žinią apie mirtiną ligą, dalyvių parinkti žodžiai buvo reikšmingai labiau neigiami. Kitaip tariant, mes linkę pervertinti savo neigiamą reakciją į mirtį. Nors mums atrodo priešingai, prieš mirtį žmonės yra labiau linkę galvoti apie teigiamus dalykus.

 

Panašūs rezultatus buvo gauti ir atliekant kitus tyrimus, kuriuose dalyvių buvo prašoma galvoti apie savo mirtį. Nors tokie pamąstymai gali sukelti neigiamų jausmų, dažnai toks galvojimas vedė link vėlesnio jautrumo teigiamiems dalykams (tyrimo metu tai buvo teigiami žodžiai).

 

Tracey Duncan savo straipsnyje apibendrina, kad galvojimas apie mirtį gali paradoksaliai padidinti mūsų bendrą laimės jausmą. Ir nors tai nėra rekomenduojama visiems (pvz., vaikams ar traumą patyrusiems), mes dažnai nuvertiname savo proto galimybę atrasti prasmę ir teigiamus dalykus visame kame.

 

Norint išbandyti šį metodą, Tracey siūlo atlikti žemiau aprašytą pratimą. Užbaikite šiuos sakinius ir užrašykite savo atsakymus:

 

Jei man liktų gyventi vieneri metai, aš…
Jei man liktų gyventi šeši mėnesiai, aš…
Jei man liktų gyventi vienas mėnuo, aš…
Jei man liktų gyventi viena savaitė, aš…
Jei man liktų gyventi viena diena, aš…

 

Tada perskaitykite savo atsakymus ir atsakykite į šiuos klausimus:

 

Kaip Jūsų prioritetai ir veiklos keitėsi mažėjant likusio gyvenimo trukmei?
Kas išliko svarbu nepriklausomai nuo likusios gyvenimo trukmės?
Ką iš tų dalykų darote savo kasdieniame gyvenime?

 

Nors gali kilti įvairių minčių ir jausmų, jei pabandysite nuoširdžiai įsivaizduoti šias situacijas, tai gali suteikti aiškumo, kas jums asmeniškai yra svarbu. Gali būti, kad kaip dauguma mūsų, likus metams, norėtumėte išvykti į kelionę po pasaulį, bet, likus dienai, norėtumėte praleisti ją su keliais artimiausiais žmonėmis nedarydami iš esmės nieko ypatingo.

 

Taigi, ar meditavimas gali priversti bijoti mirties? Tikriausiai ne daugiau, nei suvokimas, kiek iš tiesų reali mūsų mirties galimybė. Bet priminimas sau, kad žmonės miršta (ir kaip pasakė garsus Bulgakovo personažas – ,,jie kitąsyk miršta ūmiai“) ir kad mes irgi esame netikėtai mirtingi, gali padėti kitaip pažvelgti į gyvenimo prioritetus. Galbūt, prisiminę, kad kita akimirka turi realią galimybę būti paskutine, skirsime šiai akimirkai tiek dėmesio, kiek ji iš tiesų verta.

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt