,,Just sit. / Tiesiog sėsk ir medituok“ – Bradley.

Aš visada buvau didžiulis produktyvumo entuziastas. Kasmet sudarydavau išsamų visokiausių pokyčių planą, kuriuos noriu matyti savo gyvenime – eiti miegoti iki vienuoliktos, nustoti valgyti cukrų, pradėti sportuoti, sveikai maitintis, kasdien gerti po du litrus vandens ir t.t. Bėda ta, kad aš retai tuos planus įgyvendinau. Na, aš sugebėdavau išsilaikyti kurį laiką, bet galiausiai kas nors įvykdavo ir lėtai naujas įprotis išnykdavo kaip ir nebuvęs. Todėl kai aš nusprendžiau praplėsti savo meditacijų praktiką ir pradėti reguliariai medituoti, nenuostabu, kad vidinis kritikas tik šyptelėjo. Bet dabar, po daugiau nei metų kasdienių meditacijų, atrodo visai normalu kasdien rasti vietos ir laiko savo šios akimirkos stebėjimui.

Visų pirma apibrėšiu, ką turiu omenyje sakydamas medituoti. Meditacijų rūšių yra šimtai, bet aš dažniausiai praktikavau paprasčiausią sėdėjimo meditaciją, kurios metu kreipdavau dėmesį į kvėpavimą. Naudojausi pakankamai žinoma Headspace programėle. Taip, nutariau medituoti pagal vedamas programas, nes pradžiai man tokiu būdu buvo lengviau išlaikyti dėmesį, o vėliau pripratau. Be to, visada žavėjausi programėlės autoriaus Andy Puddicombe mintimis.

Iš viso išmeditavau apie 138 valandas, po maždaug 15-20 minučių per dieną. Laikiausi taisyklės nemedituoti mažiau nei 15 minučių, nors prieš pradedant kurį laiką meditavau kasdien po 10 minučių. Taip pat naudojausi Habit Bull programėle, kuri man padėdavo sekti progresą ir siųsdavo kasdienius priminimus.

Iš tiesų daugiau neturėjau jokių ypatingų taisyklių. Neturėjau konkretaus laiko ar vietos meditacijai – meditavau rytais ir vėlai naktį lauke, autobusuose (beje, viena patogiausių vietų meditacijai) ir namie, trumpose išvykose ir net persikėlęs mokytis į kitą šalį. Bet jeigu ir turėjau kokią nors esminę taisyklę, ji būtų tokia, kaip ją aprašė Joshua Bradley: ,,Just sit. / Tiesiog sėsk ir medituok.“

Ypač tai galiojo pirmomis savaitėmis. Iš pradžių reguliariai užsnūsdavau meditacijos metu (net jei ji trukdavo vos 10 minučių). Prisimeni meditacijos pradžią ir tada… hop, štai ir meditacijos pabaiga. Ir taip tęsėsi geras kelias savaites. Bet kiekvieną kartą tiesiog pastebėdavau tai ir kitą dieną vėl atsisėsdavau medituoti. Su laiku 10 minučių jau nebebuvo sunku išsėdėti. Tada 15 minučių tapo iššūkiu, o 20 vis dar buvo nerealu. Dabar jau 15 minučių atrodo normalu, o 20 atrodo nedideliu iššūkiu.

Tas pats galiojo ir jausmams ar pojūčiams. Pradžioje trukdė kiekvienas garsas, kiekvienas pojūtis (ypač skausmas), kiekviena stipri emocija. Būdavo dienų, kai visą meditacijos laiką kas nors skaudėjo ar niežėjo. Buvo dienų, kai verkiau visą meditaciją dėl ko nors įvykusio prieš tai. Bet buvo ir dienų, kai negalėjau nustoti šypsotis ar jaučiau neapsakomą dėkingumą ar ramybę. Jaučiausi laimingas ir palūžęs, piktas ir dėkingas, ramus ir nerimastingas. Ir kiekvieną kartą, tiesiog atsisėsdavau ir medituodavau.

,,Tiesiog sėsk ir medituok“

Pradėdamas medituoti daug tikėjausi iš šios praktikos. Ir suprantama, norisi galvoti, kad po metų meditacijos pasiekiau tokį sąmoningumo lygį, kad dabar esu beveik nušvitęs. Na, arba tiesiog tobulai ramus ir visada susikaupęs. Galiausiai bent jau niekada nepykstantis ir nebūnąs suirzęs. Labai norėčiau, kad tai būtų tiesa. Bet kaip puikiai tai aprašė Adam Di Stefano, net ir po ilgo laiko meditacijų vis vien yra sunku medituoti. Nuobodu, neramu, nesinori. Erzina, kai nesugebi net 5 minutes išlikti dėmesingas. Erzina, kai vėl ir vėl protas išsiblaško. Bet ateina nauja diena ir pasakai sau: ,,Tiesiog sėsk ir medituok.“

Ir aš, kaip ir Adam, turiu įtarimą, kad nelabai kas su laiku pasikeis. Neateis laikas, kai bus lengva medituoti. Neateis laikas, kai visada galėsiu lengvai susikaupti. Bet priežastis, kodėl tęsiu meditacijas tikriausiai ir yra pagrindinė nauda, kurią gaunu. Tai suvokimas, kad nėra svarbu ar lengva ar ne. Nors mėgstu, kai lengva, kai patogu, kai esu motyvuotas, po kurio laiko tai nustoja būti svarbu. Paprasčiausiai dėl to, kad visa tai – laikina. Visa tai praeis. Jei esu nerimastingas, piktas ar liūdnas, tai praeis. Ir jei dabar sunku, tai praeis (ir jei lengva – irgi). Ne todėl, kad gyvenime yra kažkoks matuoklis, kuris apsprendžia, kad „vat jau dabar laikas kažkam kitam“. Ne, tiesiog viskas nuolatos keičiasi, o ypač mūsų mintys ir jausmai.

Atrodo, tokia banali taisyklė, kad net užrašinėdamas ją jaučiuosi visiškai kvailas. Taip tikriausiai yra dėl to, kad tai nėra taisyklė, kurią reikia suprasti. Esu beveik įsitikinęs, kad jau ir taip visi ją suprantame. „Viskas praeis“… pfff, atsirado išminčius. Ne, ją reikia ne suprasti, o pajausti. Patirti. Pamatyti, kaip diena po dienos meditacijoje jausmai ir mintys ateina ir išeina, pačios savaime, be jokių pastangų. Ir tada gyvenime tarsi apžaidi tą pačią meditacijos taisyklę: ,,Tiesiog sėsk ir medituok. Tiesiog būk.“

Būk su tuo, kas šiuo metu vyksta, nepriklausomai nuo to, kas tai yra. Kaip meditacijoje esi tu ir yra tavo kvėpavimas ir nieko daugiau, taip ir gyvenime – esi tu ir yra ši akimirka. Manau, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tęsiu meditacijas. Taip, tuo pačiu tapau šiek tiek ramesnis, brandesnis, laimingesnis ir sveikesnis. Taip, atradau sau visiškai naują dėkingumo, žavėjimosi ir meilės sau jausmą. Taip, daugiau džiaugiuosi gyvenimu ir žmonėmis jame. Bet tai yra tarsi malonus priedas, bet jau nebe pagrindinė priežastis. Nes net jei to ir nebūtų (o tikrai daugybę dienų ir nėra), dabar pabaigčiau šį sakinį ir vis vien, kaip ir dabar, pasakyčiau sau: ,,Tiesiog sėsk ir medituok. „

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt