Dėmesingo įsisąmoninimo, arba angliškai mindfulness, judėjimas ramiai išplito po Vakarų pasaulį ir taip pat ramiai, tikėkimės, taps Lietuvos kasdienybės dalimi (Apie tai, kodėl to tikimės, čia). Tačiau, kaip ir su visai naujais dalykais, jam populiarėjant šiuo terminu pradėjo mėtytis visi, nepriklausant nuo konteksto ar pritaikomumo.   

Terminai, terminai
Kaip pastebi žurnalas Mindful.org pats žodis mindfulness (arba kaip jį kartais verčia pilnaprotavimas) yra pakankamai aiškus. Jis reiškia, kad protas yra visiškai susifokusavęs į tai, kas vyksta, į tai, ką darome ir į aplinką, kurioje esame. Ir nors skamba labai paprastai, iš tiesų mūsų protas dažnai susitelkia į bet ką, tik ne į tai, kas šiuo metu vyksta. Ryte geriame kavą, galvodami apie dienos darbus. Atlikdami minėtus darbus galvojame apie darbo dienos pabaigą. Pasibaigus dienai galvojame apie kelionę namo, o namie galvojame apie tai, kad rytoj reikės (anksti) keltis į darbą.  

John Kabat-Zinn, šio judėjimo pradininkas, apibūdina dėmesingą įsisąmoninimą kaip dėmesio kreipimą į kokį nors objektą tam tikru būdu: tikslingai, į dabartinį momentą ir nevertinant. Išskaidykime ir patyrinėkime šį apibrėžimą.  

Dėmesio kreipimas tikslingai
Visų pirma, dėmesingas įsisąmoninimas įtraukia į save tikslingą dėmesio nukreipimą. Dauguma mūsų pakankamai gerai suvokia, ką tam tikrą akimirką veikia: skaitydami šiuos žodžius, Jūs suvokiate, kad skaitote ir kad sėdite ar stovite. Valgydami mes suvokiame, kad valgome. Bet tuo pačiu metu tai dar nereiškia, kad esame dėmesingi skaitymui ar valgymui. Mes galime skaityti ir galvoti apie kitus dalykus ar valgyti žiūrėdami televiziją ar kalbėdami. Taigi, nors dalis mūsų sąmonės užsiima skaitymu ar valgymu, mes nesuteikiame šiam procesui viso savo dėmesio. Ir tai dažnai reiškia, kad, pavyzdžiui, pavalgę, negalime tiksliai pasakyti, kokio skonio buvo maistas.  

Jei mes valgytumėme ir tikslingai kreiptumėme į tai dėmesį, mes bandytumėme suvokti visus valgymo metu ateinančius pojūčius – kvapą, skonį, tekstūrą ir t.t. – bei visas mintis ir jausmus kylančius kartu. Ir mes tiksliai žinotumėme į ką nukreiptas mūsų dėmesys – ar šiuo metu aš jaučiu maisto skonį? Ar stebiu, ką galvoju? Ar stebiu savo emocijas? Ar įsisąmoninu kaip šis maistas veikia mano alkį? 

Dėmesio kreipimas tikslingai – yra itin svarbus įsisąmoninimo aspektas. Kai mūsų tikslas yra būti su savo patirtimis, kokios jos bebūtų, net jei tai tik paprasčiausias valgymas, mes aktyviai keičiame dėmesį, protą ir savo patyrimą.  

Dėmesio kreipimas į dabartinį momentą
Protas – nuostabus mechanizmas, leidžiantis mums analizuoti jau įvykusius įvykius ir prognozuoti galimas ateities situacijas. Tačiau paliekant jį savivaliauti, protas blaškosi po visokiausias mintis – įtraukiant mintis, keliančias mums pyktį, liūdesį, gėdą ar kaltę. Dauguma šių minčių yra apie praeitį ar ateitį. Tai reiškia, kad mes arba galvojame apie tai, kas jau įvyko (ir ko jau nebėra) arba apie tai, kas gali įvykti (o gali ir neįvykti). Vienintelė akimirka, kuri realiai mums egzistuoja – yra dabarties momentas, kurio mes kažkodėl kaip tik bandome išvengti.  

Dėmesingo įsisąmoninimo metu mes stengiamės stebėti tai, kas vyksta dabartyje. Ir jei šiuo metu mes galvojame apie praeitį ar ateitį – gerai, mes tiesiog suvokiame, kad taip yra ir stebime, ką galvojame.  

Nukreipdami savo dėmesį nuo minčių, kurios kelia mums nemalonius jausmus ir perkeldami jį į dabarties akimirkos išgyvenimus, mes mažiname šių minčių poveikį savo gyvenimui bei tarsi plečiame erdvę, kurioje galime būti ramūs ir patenkinti.  

Dėmesio kreipimas nevertinant
Dažnai mūsų pirminės patirtys mums sukelia antrines patirtis. Mes tampame nepatenkinti ar sutrikę, kai pastebime, kad jaučiame tai, ko nenorėtumėme jausti ar kai pastebime, kad nejaučiame to, ką jausti norėtumėme. Tai dažnai sukelia mums antrinę kančią: mažo to, kad mums skauda, mes dar ir kenčiame dėl to, kad nenorime, kad mums skaudėtų!  

Dėmesingas įsisąmoninimas savo esme siūlo niekaip nereaguoti į savo patirtis. Nevertinti, ar jos yra geros ar blogos, patinka mums ar ne. O net jei ir vertiname, pastebėti tai ir paleisti šiuos vertinimus. Mes tiesiog leidžiame patirtims būti – kilti, didėti ar mažėti ir nykti.  

Ir nors tai skamba visiškai paradoksaliai, patirtis (na, ir mokslo tyrimai) rodo, kad kai nustojame kariauti su savo išgyvenimais ir bandyti priversti save kaip nors jaustis ar nesijausti, mes nustojame kentėti, tampame ramesni ir labiau patenkinti savo gyvenimu.   

Mes visi tai turime
Dėmesingas įsisąmoninimas nėra kažkokia antgamtiška super-galia, kurią įgyja išrinktieji Zen vienuoliai. Tai įgimtas žmogaus gebėjimas būti dabartyje, suvokti, kur esame, ką darome bei perdėtai nereaguoti į savo patirtis. Šį gebėjimą mes galime vystyti patikrintais ir mokslo įrodytais metodais. Pavyzdžiui, Įsisąmoninimu grįsto streso valdymo kurso (angl. mindfulness-based stress reduction; MBSR) pradininkas, minėtasis John Kabat-Zinnn, naudoja tam tikrus meditacijomis pagrįstus metodus, kurie statistiškai reikšmingai padidina dalyvių gebėjimą būti dėmesingais.  

Taigi, kaip pastebi Eline Snel, dėmesingas įsisąmoninimas yra ne kas kita kaip dėmesingumas šiai akimirkai, atviras ir draugiškas pasiryžimas suprasti, kas vyksta mumyse ir aplinkui. Tai reiškia gyventi dabartyje (kas nėra tas pats, kas galvoti apie dabartį) nieko nevertinant, nieko neignoruojant ir nepaskęstant kasdieniuose rūpesčiuose. Tai tiek džiaugsmo, tiek skausmo patyrimas tada, kai jie vyksta, nieko su tuo nedarant, niekaip nereaguojant ir nesusidarant apie tai jokios nuomonės. Tai draugiško dėmesingumo nukreipimas į čia ir dabar, į kiekvieną akimirką.  

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt