Įsivaizduokite, kad esate autobuso vairuotojas ir jūsų rankose – didelis vairas. Jūsų kojos reguliuoja greičio ir stabdžių pedalus. Važiuojate ramiai sau miesto gatvėmis, stotelėse susirenkate keleivius ir bandote pasiekti savo kelionės tikslą.

Keleivių būna visokių. Vienas – toks grubokas, kai tik pristabdote ar pagreitėjate ar norite kur nors pasukti, pradeda šūkauti: „Ei, vairuotojau, ką darai!? Kaip čia važiuoji!“ Kita keleivė – ramesnė, tokia pagyvenusi ir daug visko mačiusi moteriškė. Ji dažniausiai kalba ramiu tonu: „Vaikeli, būk atsargus. Gal nereikėtų čia važiuoti? Gali būti pavojinga. Geriau važiuok ten, kur ir visada.“ Dar vienas keleivis – paauglys, gal 15 metų. Jis dažniausiai kaip užsikirtęs kartoja: „Na, pirmyn, pasuk kur nors. Važiuojam kitu keliu. Jis bus gražesnis, pamatysi, na, pirmyn.“ Jums paklausius paauglio ir pasukus kitu keliu, staiga prabyla dar vienas: „Tu ką sau galvoji? Ir vėl važiuoji ten, kur nežinai. Susimausi, pamatysi. To tik ir be trūko, kad susivarytum kaip visada.“ Jūs pasukate atgal į įprastą kelią.

Jau tikriausiai supratote, kad šie keleiviai yra mūsų mintys. Vienos – padrąsinančios, kitos – raminančios, trečios – kritikuojančios. Keleiviai – tai įvairios per gyvenimą susirinktos patirtys. Kažkurios iš jų malonios, kitos – sunkios ir slogios. Visas šias patirtis mes visada vežiojamės su savimi. Tik mes esame autobuso vairuotojai. Mes galime nuspręsti, kur mums pasukti ir ar klausyti tų minčių ir jomis vadovautis, ar tiesiog jas praleisti pro ausis.

Jei save įsivaizduosite kaip autobuso vairuotoją, o mintis – kaip keleivius, galėsite truputį atsitraukti ir pažiūrėti į visa tai iš šono. Jūs galite rinktis, ko paklausyti. Jūs galite kontroliuoti autobuso kryptį, net jei keleiviai ir kelia maištą.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt