Dažnas patyręs ar patiriantis depresijos ar nerimo sutrikimus gydytojų, artimųjų ar žiniasklaidos gana greitai būna ,,paslaugiai“ informuojamas, kad šie sutrikimai ,,linkę kartotis“.

 

Kai kurie žmonės pagerėjimo laikotarpiu į tokią informaciją geba numoti ranka ir net, nuotaikai vėl nušvitus, sunkiai besupranta, kaip tokioje duobėje išvis galėjo atsidurti. Tačiau kitiems šios patirties pasikartojimo galimybė kelia baimę, kuri tarsi šešėlis sekioja paskui, ir, geros nuotaikos saulei pasislėpus už debesies, ima neramiai žvilgčioti ir savęs klausinėti, ar jau čia vėl kartojasi ta pati problema?

 

Patyrę depresiją ar nerimą vieni savimi ima labiau rūpintis, kiti tiesiog bando gyvenimą toliau gyventi nieko per daug nekeisdami, tikėdamiesi paties geriausio (,,nepasikartojimo“) scenarijaus. Vieni suskumba savimi rūpintis po pirmosios patirties, kiti ,,užauga“ veiksmams – tik po kelinto ar keliolikto pasikartojimo. Visų patirtys skirtingos.

 

Tačiau absoliuti dauguma žmonių, kurie buvo įkritę į gilesnę ar ne tokią gilią depresijos ar nerimo duobę ir išgyvenę sunkius jausmus, bemieges naktis, prarastus darbus, sugriuvusius santykius ir kitas skaudžias šių patirčių pasekmes, nebenori to kartoti ir stengiasi daryti viską, kad tokių patirčių išvengtų. Deja, tačiau karts nuo karto kai kurie iš jų jie vėl atranda save toje pačioje ar panašioje situacijoje.

 

Taip nutinka todėl, kad depresija ir nerimo sutrikimai statistiškai yra linkę kartotis! Tokia šių sutrikimų mokslinė realybė. Taigi ,,paslaugiai’’ pateikta informacija yra ne iš piršto laužta, tačiau tik dalinė.

 

Situacijų būna įvairių, tačiau šios problemos kartojasi dažniausiai tada, kai nepakeičiami seni mąstymo ar elgesio būdai, kai pasikliaunama vien medikamentais arba išvis, situacijai pagerėjus, optimistiškai numojama ranka (,,ai, nebepasikartos”). Taip pat tada, kai patikime mintimi, kad ,,man kartosis” ir priėmę bejėgišką būseną nieko nedarome šių patirčių prevencijai. Išimtinai kartojasi kai kuriais itin sunkiais klinikiniais atvejais, nesvarbu, ką bedarytum ir kaip savimi besirūpintum. Kartojasi ir todėl, kad dėl įvairių priežasčių kartais būna labai sunku sau padėti, nes trūksta resursų, o labiausiai tos energijos ir valios, kurie yra itin svarbūs savipagalbai, o jų tuo metu tiesiog nėra (nes nerimas ir depresija juos tiesiog praryja).

 

Tuo metu, kai apima stiprūs simptomai, sau labai sunku padėti, o kai jautiesi gerai – motyvacija daryti kažką sunkumų prevencijai smarkiai nukrenta. Žmogiška ir labai natūralu. Tačiau būtent tai ir yra spąstai. Remisija (laikas, kai simptomai sumažėja ir vėl jaučiamasi gerai) yra pats geriausias metas pradėti dėti pagrindus tolimesnei gerai savo psichologinei savijautai. Jei grūdinamės išmintingai, tai darome tada, kai esame sveiki, o ne tada, kai sergame. Tos pačios taisyklės galioja ir psichologiniam ,,imunitetui”, arba psichologiniam atsparumui.

 

Profesoriai Teasdale, Williams ir Segal prieš maždaug trisdešimt metų pradėjo ieškoti  rakto į ilgalaikį psichologinį atsparumą, žmonėms, patyrusiems klinikinę depresiją, ir per savo ilgametę patirtį ir tyrimus paaiškino, kodėl depresijos ir nerimo simptomai pasikartoja: mus jie vėl ištinka tada, kai ,,įsijungia” seni, problemiški mąstymo ar elgesio būdai, kuriuos gali ,,pažadinti” tiek įvairios išorinės gyvenimo situacijos, tiek mūsų pačių neįsisąmoninti ir nepakeisti mąstymo bei elgesio įpročiai. Pavyzdžiui, polinkis permąstyti situacijas (,,užstrigusi plokštelė”), manant, kad tai nuves prie sprendimo, ar pasirinkimas žiūrėti liūdnus filmus, kai nuotaika jau ir taip prastėja.

 

Taip, giliam mūsų liūdesiui, šie mokslininkai patvirtino, kad depresija gali kartotis. Pasikartojimo rizika, deja, taip pat ne tokia, į kurią būtų galima nekreipti dėmesio: žmonės, kartą patyrę sunkios depresijos epizodą, turi 50% tikimybę jį vėl patirti, o tie, kas yra patyrę du ar tris epizodus, turi net 70-80% tikimybę vėl su tuo susidurti. Šiuo metu jau žinoma, kad pasikartojantys depresijos epizodai linkę būti vis sunkesni ir ilgesni, su didėjančia savižudybės rizika.

 

Jei istorija ir tyrimai ties šia statistika ir pasibaigtų, būtų liūdna, tačiau profesoriai Segal, Williams ir Teasdale pradėjo garsiai kalbėti ne tik apie sutrikimų gydymą, bet ir šių sunkių patirčių prevenciją. Jie sukūrė modelį, parodantį, kaip vyksta depresijos pasikartojimas, įvardijo svarbiausius ilgalaikio pokyčio elementus (savo mąstymo įpročių supratimą, savistabą ir atsitraukimą nuo kenkiančio elgesio bei minčių) ir sukūrė struktūruotą metodą, ugdantį įgūdžius, galinčius užkirsti kelią šių patirčių pasikartojimui: mindfulness pagrįstą kognityvinės terapijos programą, kuri sujungia kognityvinę teoriją su mindfulness meditacijos praktikomis ir moko stebėti savo mintis, pažinti problemiškus mąstymo būdus ir laiku nuo jų sąmoningai atsitraukti bei imtis aktyvių veiksmų savo psichologinės būklės gerinimui.

 

Taip šių bei kitų mokslininkų dėka šiandien žinoma ir kita šio sudėtingo reikalo pusė: kuo anksčiau ligos eigoje pradedama sistemingai rūpintis savimi, tuo lengviau pasiekiami geri rezultatai! Nebijok kreiptis pagalbos ,,per anksti“. Sau gali labai padėti net ir kreipdamasis ,,vėlai“.

 

Jei nori pabandyti išmokti NEBEKARTOTI ir bendrai pagerinti savo gyvenimo kokybę, dar gali spėti prisijungti prie mindfulness kognityvinės terapijos grupės, kuri prasidės kovo 4 dieną (https://pauze.lt/event/mbct/). Šios grupės vyksta reguliariai visus mokslo metus ,,Depresijos gydymo centre” Vilniuje.