Pirmą šio straipsnio dalį galite rasti čia.

Pats geriausias (ir baisiausias!) būdas keistis yra daryti kažką naujo, kitaip. Aš to vengiu. Tai nepatogu, nemalonu, o kartais netgi baisu. Kartais nutinka taip, kad kokioje nors situacijoje staiga kažkas sako: ,,Tai tu dabar jau daryk pati“. Oi, kaip dažnai norisi nuo to išsisukti: aš dar pažiūrėsiu, dar pakalbam apie tai, darkart parodyk, kaip čia daryti, aš gal kitąkart ir t.t. ir pan. (šioje vietoje tampu kūrybinga išsisukinėtoja :)

Po pirmojo eksperimentinio leidimo sau patirti mindfulness grupėje sekė tolimesnis įsisąmoninimas. Jau supratau, kad reikia tą vidinį dialogą keisti, nes man jis emociškai sunkus, bet tada susidūriau su savo mąstymo paradoksu: nors emocine prasme tas dialogas man kainavo daug, jis man atrodė gyvybiškai reikalingas! Atrodė, kad jei nustosiu taip su savimi kalbėti, aptingsiu, atsisėsiu ant sofutės ir daugiau niekada nebeatsikelsiu. Tikrai neberašysiu jokios disertacijos. Ir išvis, jei nebus, kas su manim griežtai kalba, išskysiu. Nes, matot, mano vidinis balsas ne šiaip aiškindavo man, pavyzdžiui, kad aš nevykusi, nemylima ar negraži. Jis buvo gana specifiškas ir mėgo kalbėti apie darbą ir dar labiau apie tinginystę: nuolat man aiškino netingėti, suktis ir dirbti, nesustoti. Bet čia labai gražiai pasakyta. Nesakysiu, kaip jis mane ragindavo tai daryti, nes dar ims Paulius ir pasakys, kad tokio teksto negalima
publikuoti :)

Per bėgančius psichoterapinio darbo metus atradau, kad tai – gana universali žmogiška patirtis. Kaip tuo metu atrodė man, taip ir mano klientams taip pat dažnai atrodo, kad, nutraukę tą kritišką dialogą, jie praras savo gerąsias savybes: gebėjimą laikytis aukštų standartų, rimtą darbo etiką, gerus rezultatus ir pasiekimus. Daugumai žmonių tai gali būti kertinės identiteto savybės. Gali kilti itin neraminantis klausimas: ,,kas iš manęs liks, jei to neteksiu?“

Tuo metu jau skaičiau Christine Neff, kuri su šia problema jau buvo susidūrusi savo eksperimentiniuose darbuose ir teigė praktiškai įrodžiusi, kad taip nenutinka (t.y. žmogaus motyvacinė sistema nesubyra į šipulius, kai jis ar ji atsisako kritiško vidinio balso). Šiek tiek nuramino. Tik truputį.

Tolimesnis kritiško vidinio balso įsisąmoninimas padėjo ateiti iki jo kilmės. Mane visą vaikystę supo darbas ir mokslas, mano artimiausi žmonės arė visais įmanomais frontais: mokslai, namai, dieniniai darbai, versliukai, naktiniai darbai ir t.t. Mane supo patarlės, tokios kaip: verkia duona tinginio valgoma, kaip pasiklosi, taip išmiegosi ir turbūt pati svarbiausia pirma darbas, paskui malonumai. Tik va, malonumo dalis kažkur tarp tų darbų bus pasimetusi…

Taip ir eidavo mano vaikystės dienos: po pamokų grįžusi namo susidėdavau kitos dienos pamokų vadovėlius ir sąsiuvinius. Tada sistematiškai žiūrėdavau: lietuvių kalba – nieko neužduota, knygos į kuprinę; matematika – reikia padaryt tą ir aną, padarai, knygos į kuprinę; anglų – 5 min. ir pabaigta, į kuprinę! Kai tos krūvos ant stalo nebelikdavo, tada eidavau į lauką, žaist ir užsiimti kitais darbais ir reikalais.

Su metais tos darbų krūvos augo vis sparčiau ir mažėdavo vis lėčiau, kol anądien pasiekiau savo disertacijos rašymo stadiją ir įsisąmoninau, kad mano vidinis balsas mane pastoviai talžo botagėliu ir verčia dirbti, dirbti, dirbti, dirbti, nes…tokia buvo man įdiegta gyvenimo taisyklė: pirma darbas, paskui malonumai. Kas, pametus malonumų dalį (kaip jau minėta anksčiau, pasimetusi dalis šioje stadijoje dar nebuvo atrasta), ir sukryžminus esamo konteksto reikalavimus su vidinio kritiko balsu, ilgainiui tapo atjautos sau verta problema.

Iš šio įsisąmoninimo gimė dar vienas eksperimentas, pavadinimu Iššūkis Škotija. Jo idėja buvo tokia: per paskutiniuosius disertacijos rašymo mėnesius įkopti į aštuonias kalvas Škotijoje, kurioje tada gyvenau. Kiekvieną savaitgalį į vieną. Tai reiškė, kad turėsiu nutildyti tą kritišką darbštuolio balselį vienai dienai, ir trūks plyš, nesvarbu, kad pirma darbas, paskui malonumai (o darbas, kaip žinia, nepabaigtas), kiekvieną savaitgalį nuvažiuoti į naują vietą ir įkopti į kokį nors, kad ir visai neaukštą, kalną, t.y. vieną dieną per savaitę tikrai ilsėtis, iš atjautos sau, iš įsisąmoninimo, kad man to reikia, iš įsisąmoninimo, kad mano vidinis kritiškas balsas turi pagaliau aptilti; taip pat ir iš noro išbandyti, kas atsitiks su motyvacija, jei tą balsą sušvelninsiu ar jo neklausysiu, ir kokie bus viso to rezultatai.

Man buvo labai baisu. Pirmomis dienomis drebėjo kinkos, kad nespėsiu, nepadarysiu, jei čia maloniai leisiu laiką. Nerimas buvo stiprus, bet eksperimento rezultatai buvo šaunūs! Nevardinsiu jų, tik iliustruosiu viena nuotrauka. Ir pakviesiu jus įsisąmoninti savo sunkias emocijas, griaunančias mintis, kamuojančius kūno pojūčius, pabūti su jais, priimti. Ir, jei kils noras, duoti sau laisvę keisti tai, kas pakeičiama, kurti savo eksperimentus, keistis, tapti sąmoningesniais ir laimingesniais, o tuo pačiu savo pokyčiais įkvėpti ir kitus žmones.

Viršelio nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt