,,Priimti sunkias emocijas!?!’’,,Kodėl turėčiau priimti?‘‘,,O jei man blogai, tai ir verksiu tada amžinai, priėmusi, kad man liūdna?‘‘,,Ir putosiu pykčiu?‘‘,,Susitaikysiu ir nieko nebekeisiu?!‘‘ ,,Panirsiu į būseną, kad čia viskas normalu ir kentėsiu skausmą?“ ,,Nieko nebenorėsiu siekti!’’ ,,Nebebūsiu griežtas sau ir kitiems ir dėl to nukentės verslas“.

Tokios ir panašios mintys dažnai kyla mindfulness grupių dalyviams apie kurso vidurį, kai pradedame kalbėti apie tai, kad reikėtų sunkias patirtis (jausmus, mintis, kūno potyrius, impulsus) priimti, o ne bėgti nuo jų. Daug kam tai turbūt didžiausias mindfulness iššūkis. Tomis mokymų dienomis jaučiu, kaip kyla nerimo lygis grupėje, girdžiu, kaip žmonės po truputį įvardina baimes: paskęsti neigiamuose potyriuose, pernelyg ilgai ten užsibūti, prarasti norą ką nors keisti, susitaikyti su gyvenimu tokiu, koks jis yra, ir daugiau nieko nebesiekti ir pan.

Klausimai ir pamąstymai yra intelektuali gynyba: kol mąstai ir kalbi, tol gali išvengti pačios patirties. Mes esame įpratę prie idėjos, kad tai, kas skaudu ir sunku, reikia numalšinti, nuo to pabėgti, išgerti nuskausminamųjų (tiesiogine ir perkeltine prasme). Tačiau pačios giliausios ir svarbiausios pamokos dažniausiai ateina iš asmeninės patirties, o pats efektyviausias būdas mokytis ir keistis, ypač psichoterapijoje, taip pat yra per patirtį. Kadangi pati tikiu eksperimento jėga, nes pati ją ne kartą patyriau, šioje kurso dalyje kviečiu dalyvius surizikuoti eksperimentuoti ir patirti, kas vis dėlto nutinka tada, kai susiduri su skaudžia emocija, pikta mintimi, skausmu ar įtampa kūne, vaizdiniais, kurie kelia šiurpą – su tuo, ko bijai, kas nemalonu.

Sakoma, ,,geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti“. Perfrazuosiu: ,,geriau vieną kartą patirti, nei šimtą kartų perskaityti.“ Tai, ką skaitome, dažniausiai lieka intelektiniame lygmenyje, ir nepaliečia emocinės patirties taip, kad ji galėtų keistis. Tad patirtis – pats geriausias įrankis keistis. Mano nuomone, visų patirčių įsisąmoninimas veda būtent ten, kur dauguma dalyvių mano taip nenueisią –į pokytį. Ir nors ką tik pasakiau, kad geriau patirti nei skaityti, paprieštarausiu pati sau ir pasidalinsiu viena savo istorija. Tam, kad padrąsinčiau eksperimentuoti su baime priimti tai, kas sunku, skaudu ar nemalonu.

Ši istorija nutiko prieš maždaug šešetą metų mindfulness praktikos metu. Tada dar turėjau itin komplikuotą santykį su šiomis praktikomis (apie tai kada nors irgi papasakosiu – mano draugams skeptikams bus smagu). Kadangi praktikos buvo privalomos, tąkart nusprendžiau pabandyti leisti sau paeksperimentuoti: pabandyti pasiimti tai, ką galiu iš to, kas man visai nepatinka (t.y. tądien mano misija buvo neužmigti, nenumirti iš nuobodulio ir, liaudiškai sakant, pabandyti iš š, kaip man tada atrodė, išspausti kažką gero).

Pratimo instrukcija buvo labai paprasta: pabandyti su savimi pasikalbėti piktai, pakritikuoti, gerai išpeikti ir išbarti save ir tiesiog stebėti, kas vyksta. Vienu metu buvau ir maloniai, ir nemaloniai nustebinta. Maloniai, nes patyriau kažką įdomaus ir stipraus (taigi misiją, aprašytą aukščiau, įvykdžiau). Nemaloniai, nes tai, ką patyriau, buvo skaudu, jautru ir nemalonu. Kalbėdama su savimi pagal duotas instrukcijas, tiesiog fiziškai pajutau, kaip mano kūnas sureagavo – susitraukė, įsitempė. Tikrai nustebau: juk aš čia net nelabai rimtai save už kažką baru, net geros priežasties nėra. Kad jau patyriau sėkmę misijoje, nusprendžiau eksperimentą pratęsti: pabūti su tuo jausmu kūne, įsileisti jį ir (oi oi oi!) priimti! Nuo čia baimingos dalyvių (ir mano) mintys galėtų pradėti gąsdinti: ,,oi, kaip bus baisu, kaip tu nugrimsi, kaip neišlipsi.“ Bet šiandien man sėkminga diena, tad drąsiai einuį priekį :)

Kažkurią patirties akimirką pradėjo belstis supratimas:,,betgi tu dažnai su savimi taip kalbi…“ Ir man pasidarė savęs labai labai gaila, taip skaudžiai ir liūdnai. ,,Va“, – sakytų skeptikas,-,,argi nesakiau! O dabar marš į kampą pusdienį savęs pagailėti ir pažliumbti“. Bet vidinis skeptikas tądien turbūt jau buvo užmedituotas ir patyliukais kamputyje knarkė. Tad durys, likusios be nuolatinio sargybinio, ėmė vertis: staiga supratau, kad taip gyventi nebenoriu.

Kaip šiandien jau tai suprantu, tai buvo mano atjautos sau pradžia. Kaip tai apibūdina Christine Neff:,,atjauta sau -tai gebėjimas priimti savo nesėkmę ar skausmą savęs nekritikuojant ir pernelyg nesusiliejant su tuo skausmu, tiesiog priimant savo patirtį kaip patirtį, būdingą visiems žmonėms (kaip bendražmogišką patirtį)“. Šis atradimas buvo svarbus ir vertingas. Jau tuo metu būčiau galėjusi pasakyti, kad eksperimentas pavyko, nes atradau kažką naujo. Bet tuo ši istorija nesibaigė. Toliau sekė noras esamą situaciją pakeisti, noras save mylėti labiau ir bendrauti su savimi kitaip, nes… taip, kaip yra dabar, mane žeidžia ir skaudina, verčia mano kūną trauktis į kamuoliuką, o mintis slėptis po pernykščiais lapais….(o kai tų nėra, po kilimu).

Tokia buvo mano asmeninė patirtis, o platesnė pamoka apie mindfulness buvo tokia: įsisąmoninus tai, kas sunku, nemalonu ir sudėtinga, tai pasidaro pažinu – tai galima suprasti ir pažinti. Tada atsiranda pasirinkimo laisvė: priimti ir būti su tuo, kas yra, arba sąmoningai keisti. Kaip gydytojui yra sudėtinga sąmoningai (ne tik simptomatiškai) gydyti tai, ko jis negali diagnozuoti, taip ir aš, kaip žmogus, negaliu efektyviai išspręsti problemos, kol nežinau, konkrečiai kokia ji, kol ji nesuformuluota. Sėkmingai galiu keisti tik tai, ką žinau, pažįstu, patiriu, suprantu, įsivardinu – įsisąmoninu. Sąvoka priimti mindfulness kontekste man asmeniškai reiškia suteikti sau pasirinkimo (ir veiksmo) laisvės potencialą.

Kviečiu ir Jus eksperimentuoti su mindfulness praktikomis ir patirti. O apie šio eksperimento tęsinį – kadangi iš jo išaugo daugiau vertingų ir įdomių dalykų – kitą kartą.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas www.fotoplunksna.lt