Triukšmas. Triukšmas aplinkoje, triukšmas mūsų galvose. Kasdieniniame šurmulyje ir reikalų gausoje nerandame laiko stabtelėti ir įsisąmoninti, kas su mumis vyksta, ką mąstome, ką jaučiame, kaip jaučiasi mūsų kūnas. Kartais taip ir įsisukame į autopilotą: žadintuvas, dušas, pusryčiai, kava bėgte, darbas, reikalai, reikalų sprendimas, telefonas, žinutės, laiškai, laiškai, laiškai… problemos, nupirkti tą, susitikti su tuo, dar šį tą padaryti ir dar… Ir vakare nebeturime jėgų gyventi. Prieš užmigdami pasvajojame kažkur ištrūkti, išvykti, atsiriboti nuo to visa apimančio streso. Bet kur? Juk stresas ir reikalai pasieks mus visur?! Gal lipti į Himalajus ir taip išvalyti galvą? O gal viską mesti ir keliauti aplink pasaulį?

Ieškodama atsakymų, kaip pasikviesti tylą ir ramybę į savo gyvenimą, pradėjau praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą (angl. mindfulness). Ir šį kartą pasidalinsiu su jumis patirtimi, įžvalgomis ir žiniomis apie tylos atsiskyrimus (dar vadinamus dėmesingumo dienomis).

Kas vyksta tylos atsiskyrimo metu?

Dalyviai pakviečiame praktikuoti dėmesingą įsisąmoninimą tyloje. Praktikas veda dėmesingumo mokytojas, viena dėmesingumo praktika keičia kitą, o dalyviai kviečiami susikurti tylos namus. Tai dažniausiai būna viena ilgesnių pasirinkto tylėjimo patirčių šalia kitų žmonių kokią dalyviai yra turėję gyvenime. Kai apsisprendžiama apriboti savo kalbėjimą iki klausimų dėmesingumo mokytojui susitikimo pradžioje ir pasidalinimo pabaigoje, atsiranda pagrindas tylai.

Kas vyksta tyloje?

Tyla kai kuriems žmonės gali būti iššūkis, ypač pirmojo tylos atsiskyrimo metu. Visų pirma dėl to, kad tai yra nauja patirtis ir tyla gali trikdyti. Be kita ko, kai kuriems žmonėms tyla siejasi su nemaloniomis patirtimis – atstūmimo ar vienišumo jausmais socialinėse situacijose, bausmės pojūčiu. Tad tylos atsiskyrimas gali būti puiki proga susipažinti su tyla iš naujo ir patyrinėti, ką ji gali duoti.

Kai atsiribojame nuo elektroninių prietaisų, interneto, muzikos, santykių ir kartu su kitais dalyviais nustojame erdvę ir laiką užpildyti kalba, mūsų protas nurimsta. Socialinio bendravimo metu mūsų protas yra aktyvuojamas kalbėjimu, klausymusi, planavimu, problemų sprendimu. Tyla pradeda nuraminti aktyvuotą protą, nurimsta ir emocijos. Mes tarsi vėl iš naujo susijungiame su savo kūnu, savo mintimis, jausmais. Tyla padeda sugrįžti į save.

Tyla padeda pajusti intymesnį santykį su pasauliu. Būnant ilgesnėje tyloje mūsų pojūčiai vidiniam ir išoriniam pasauliui sustiprėja. Aiškiau pradedame girdėti savo mintis, kurios anksčiau būdavo užgožiamos einamųjų klausimų. Atsiranda erdvė ir lakas išjausti savo kintantį emocinį pasaulį. Susidraugaujame net su anksčiau, atrodo, neigiamą poveikį dariusiomis emocijomis, tokiomis kaip nerimu ar liūdesiu. Grąžindami tyloje savo dėmesį į kūniškus pojūčius galime išmokti gerbti savo kūną ir juo rūpintis. Pradedame aiškiau girdėti išorės garsus, atskirti jų niuansus, ryškiau matyti, jausti supančią aplinką, valgomą maistą. Tyla padeda mums po truputį suprasti, kad ji gali būti praturtinanti.

Tylos nauda: mažiau diskursyvaus mąstymo

Praktikuodami dėmesingumą tyloje stabdome diskursyvų mąstymą (loginį mąstymą), kai mąstymas vyksta nuosekliai – žingsnis po žingsnio einant prie problemos sprendimo. Tai gali būti pokalbių su kitais įsivaizdavimas, praeities pokalbių ar įvykių atsiminimas ar kalbėjimas su savimi. Toks mąstymas apima abstraktų ir analitinį mąstymą ne tik apie praeitį ar ateitį, bet taip pat apie dabartį, pvz. „Ką reškia šis mano vadovo pasakymas?“ „Ar mano darbas jį tenkina?“„Toks abejingas žvilgsnis rodo, kad jis visai nepastebi mano pastangų“ „Tikriausiai neužsibūsiu šiame darbe“… Kai diskursyvus mąstymas nutyla, protas tampa ramesnis. Kai mažėja sužadinimo, mažėja ir troškimų bei neigiamų patirčių. Kai vidinę ramybę dar lydi pasitikėjimas, atvirumas ir tyrumas, mūsų protas gali patirti praturtinančią tylos naudą. Izraelio mokslininkų komanda ištyrė, kad dėmesingas įsiąmonininimas mažina kognityvinį nelankstumą. Pasirodo, jog mindfulness medituotojus mažiau veikia praeities patirtis, tad jie gali reaguoti į situacijas su šviežiu protu ir nepražiopsoti naujų ir adaptyvesnių reagavimo būdų.

Ryšys su kitais

Atsiskyrimo metu dalyviai praleidžia daug laiko būdami kartu su kitais dalyviais tyloje. Kai nurimstama ir atsipalaiduojama grupėje, dalyviai dažnai atranda, jog būti grupėje tyloje nėra sunku, o kaip tik tai teikia gilaus ryšio pojūtį. Gilesnį ryšį nei kalbant ir pasakojant gyvenimo istorijas. Tyloje atrandami bendražmogiški ryšiai, empatiškumo jausmas ir universalumas.

Atsinaujinęs įsipareigojimas būti dėmesingam kasdienybėje

Kai dalyviai atranda tylos vertę tylos atsiskyrimo metu, jie kviečiami šią patirtį pritaikyti savo kasdienybėje. Grįžus po tylos atsiskyrimo didėja motyvacija atlikti formaliąsias dėmesingumo praktikas (pvz. kūno skenavimą, sėdimąją meditaciją, kvėpavimo meditaciją), kurios stiprina dėmesingumo įgūdžius ir leidžia nuraminti savo protą. Kasdienybėje pradedama atrasti tylos pauzes: įkvėpiame gaivaus oro gūsį atsidarius ryte langą, dėmesingai suvalgome pirmą kąsnį, suprantame, kad galime tiesiog bet kokioje situacijoje stabtelti ir įsisąmoninti savo mintis, jausmus, savo kūno pojūčius, savo kvėpavimą; vairuoti dėmesingai, maudytis duše dėmesingai, būti tyloje su artimaisiais dėmesingai. Po tylos patirties ateina jausmas, kad nuvalei murziną langą į savo gyvenimą ir dabar gali viską aiškiau matyti, užuosti, suprasti…

Tokie tylos atsiskyrimai skirti atnaujinti savo pasaulio matymui, savo dėmesingumo patirčiai auginti ir įsipareigojimo gyventi dėmesingai palaikymui.

Pabaigai kviečiu paskaityti mano vieną mėgstamiausių citatų apie įsipareigojimą.

„Kol žmogus neįsipareigoja, visuomet išlieka abejonė, galimybė atsitraukti ir efektyvumo trūkumas. Kalbant apie visus dalykus, susijusius su iniciatyva ir kūryba, egzistuoja viena elementari tiesa, kurios ignoravimas pražudo begales idėjų ir planų: tą akimirką, kai iš tiesų įsipareigojame, visas pasaulis sukrunta. Pradeda vykti įvairiausi dalykai, kurie mums padeda, ir kurie kitu atveju niekada nebūtų įvykę. Šis sprendimas sukelia visą virtinę įvykių, siunčia mums į pagalbą įvairius atsitiktinumas ir žmones, ir net materialią pagalbą, apie kurią nė nesvajojome. Kad ir ką galite padaryti, ar manote galintys, pradėkite. Drąsoje slypi genialumas, jėga ir stebuklai.“ (William Hutchison Murray)

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt