Stabtelti. Žvilgtelti į situaciją vaiko žvilgsniu. Atsiverti naujai patirčiai. Patyrinėti ją smalsiai. Pažiūrėti naujomis akimis į savo artimąjį… O dabar į save, į savo baimę…

Jei susidūrėte su dėmesingu įsisąmoninimu (angl. mindfulness) tikrai esate girdėjęs, kad naujoko protas – galingas įrankis. Naujoko žvilgsnis – stiprus įgūdis, kurį išsitreniravus galima naujai pamatyti situaciją, kūrybiškiau spręsti problemas ir neužstrigti senuose stereotipuose.

Kartais susiduriu su situacija, kai pasakodama, kas yra dėmesingas įsisąmoninimas ir kokie jo principai, tampa sunku viską apibūdinti tiesiogiai. Dėl to tenka pasinaudoti kūrybiškumu ieškant ar kuriant naujas metaforas. Šiandieninė – apie obuolius. Ačiū Maximai už įkvėpimą ir tuos saldžius, žalius (importuotus, nupurkštus, bet vis vien gana skanius) obuolius.

Įsivaizduokite, kad užaugote kaime. Tėvai augino obelis, vedančias neįtikėtinai saldžius raudonus vaisius. Buvote išmokęs, kad žali obuoliai rūgštūs, neskanūs, tėvai ir močiutė net pasakydavo, kad jei jų suvalgysi – susops pilvą, supykins arba tiesiog turėsite progą praleisti daugiau laiko tualete ir paskaityti tėčio Lietuvos rytą.

Ir štai atėjo metas išvykti studijuoti į didmiestį… (nepamirškim, kad Jūs iš kaimo ir esate ragavęs tik obuolių iš savo tėvų sodo). Nuvažiavęs į Maximą pamatote žalius obuolius. Hm… Net šypteli: „Nieko sau! Ir kas tokius perka…“ Vėliau apsilankęs pas savo Simpatijos mamą (!) vis bandote atsisakyti tų obuolių – juk pasidarys bloga… O ji vis siūlo tų obuolių – nemandagu darosi atsisakyti. Taip norisi įsiteikti potencialiai uošvienei ar anytai. Jei atsisakysite – liksit prie senojo įsitikinimo ir patirties, kad žali obuoliai nevalgomi ir gali pakenkti. Jei suvalgysite – atsiversite naujai patirčiai. Ką daryti?

Obuoliai – tai mūsų patirtys. Raudoni – tai, kas mums patinka, žali – ko išmokome dar vaikystėje vengti. Su raudonaisiais mums paprasčiau. O štai žalias obuolys – tikras iššūkis: tai gali būti ir mūsų seniai užkasta baimė, ir seniai pamirštas draugas.

Tačiau mes turime galimybę apsispręsti, ar jį valgyti, ar ne.

Apsisprendimui padeda naujoko protas: eiti į patirtį tarsi pirmą kartą, atsisakant įsikabinti į išankstines patirtis ir kylančius vertinimus galvoje. Taip, niekas nesiginčija, kad tai reikalauja pastangų, atsivėrimo ir… diskomforto. Tačiau galiausiai niekas taip neišlaisvina žmogaus, kaip atsivėrimas naujai patirčiai ir jos patyrimas naujai, kitomis akimis. Žalias obuolys gal išoriškai ir lieka žalias – bet jo turinio nesužinosime tol, kol naujai neatsiversime jam šią akimirką. Gal anksčiau bijojęs vairuoti, šiandien pabandęs suprasite, kad tai nebuvo taip grėsminga? Galbūt vakar bijojęs užmegzti pokalbį su svarbiu žmogumi, rytoj suprasite, kad pasikalbėjus sumažėjo baimė ir atėjo naujos galimybės? Galbūt tai, kas anksčiau mums kėlė baimę, dabar mums suteikia galimybę augti ar net teikia malonumą? Galbūt tą draugystę, kurią kažkada nurašėme, šiandien atrasime kaip naują dovaną?

Savo žalių obuolių pintinę nešamės kiekvienas – ir Jūs, ir aš, ir net mūsų augintiniai. Visada galime jų paragauti. Tereikia tik panorėti, apsispręsti ir atvėrus naujoko protą paragauti. Skanaus!

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt