Turbūt esate pastebėję, kad kartais situacijų įsivaizdavimas kardinaliai skiriasi nuo realybės. Mes įsivaizduojame, kaip šauniai leisime savo laiką per atostogas, planuojame, svajojame, jaučiame, kaip bus. Ir štai jos, ilgai lauktos atostogos: lėktuvo skrydis atidėtas, skauda gerklę, kažkoks keleivis skleidžia nemalonų kvapą, lėktuve paskaudo kojas, nugarą, atnešė kavą, kuri nepanaši į kavą, o emocijos bei savijauta toli nuo to, ką įsivaizdavome. Ima pyktis, nepasitenkinimas, erzina visi aplinkiniai, ir darosi dar pikčiau, nes čia juk tas laikas, kurio taip laukėme. Jis tikrai ne tobulas, net nepakankamai geras, ir tikrai nesijauti skraidantis padebesiais iš laimės, kad prasideda atostogos. Kodėl taip yra ir kas čia negerai?

Saugiausia, linksmiausia, prasmingiausia ir tobuliausia kelionė yra mūsų galvoje, mūsų įsivaizdavime, mūsų kūryboje. Svajoti ir planuoti tobulą kelionę – veikla, kuri kelia labai labai daug džiaugsmo ir teigiamų emocijų. Laukimas yra teigiamos emocijos. Prisiminkime Kalėdas – jų laukiame, tas laukimas, planavimas yra malonus, tačiau Kalėdos pralekia greitai ir vėlgi – su įvairiausiais prisiminimais ir nuotaikomis. Kai svajoji, galvoji, turi tam laiko, turbūt tuo metu tau tikrai nieko neskauda, tau niekas netrukdo, nes paskyrei tam laiko, ir nuo tavęs priklauso labai daug – kur vyksi, ką darysi, ką apsirengsi ir t. t.

Tačiau jei esame esamajame laike, jau prasidėjus atostogoms, nuo mūsų priklauso tik dalis. Visa kita nuo mūsų nebepriklauso – oras, fizinė ir emocinė būklė, žmonės, kuriuos sutinki, jų fizinė ir emocinė būklė bei realus laikas. Jei susergi, ar tu pyksi, ar nepyksi, nesvarbu, ar priešinsies, ar ne, kaip viduriavai, taip ir viduriuosi, bet taip susikursi tik dar didesnę kančią, galvodamas, kad tu vienintelis toks nelaimėlis, nes tik tau taip gali nutikti. Tačiau tai nėra tiesa. Daugeliui kartu su tavimi skrendančių žmonių, kažką galbūt skauda. Tačiau kai dėmesio prožektorius yra nukreiptas į save, kentėjimas tik didėja.

Yra nekontroliuojamų situacijų. Jei mes nesusivokiame, kad ši situacija yra nekontroliuojama, bet toliau bandome ją valdyti, natūralu, kad jausimės neigiamai. Tačiau jei išmoksime sumažinti savo lūkestį situacijoje, kurios negalime kontroliuoti, jausimės daug laimingesni. Jei išmoksime matyti realybę, dabartį, gebėsime greitai koreguoti savo lūkesčius ir mintis. Tarkim, kelionės metu apsinuodijai, tą dieną geri vaistus ir negali keliauti. Gal gali prisiminti kitą savo pomėgį, pvz., pažiūrėti mėgstamą serialą. Galbūt galėtum taip ir padaryti, gerti medikamentus ir pabūti ramiai tą dieną. Viskas praeina, ir virusas praeis, tad užuot kentėjus galima racionaliai įvertinti situaciją ir išnaudoti laiką kitaip. ,,Ta bažnyčia stovės kaip ir stovėjusi, nieko tokio, aplankysim ją rytoj.“

Realybės ignoravimas sukuria kentėjimą. Mes galime keisti tik tai, kas nuo mūsų priklauso, susitaikyti su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, o svarbiausia – išmokti tai atskirti realiame laike. Karšta – blogai, šalta – blogai, lyja – blogai… Blogai ne todėl, kad karšta, šalta ar lyja. Blogai todėl, kad nepriimi realybės tokios, kokia ji yra. O realybė visokia, ir mes tik dalį jos galime keisti. Keiskime tai, ką galime pakeisti, išmokime priimti tai, ko negalime pakeisti, ir svarbiausia – išmokime atskirti vieną nuo kito.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt