Važiavau bundančio, tylaus miesto gatve ir pamačiau nuostabaus grožio rožinės spalvos sakurų medelius vis gražėjančiame ir gražėjančiame miesto parke. Pagalvojau, kad tokio grožio sakurų medelių dar nemačiau. Medeliai nedideli, tačiau papuošti nuostabiai gražiais žiedais. Važiuojant kilo mintis apie tai, kiek žmonių dabar galbūt norėtų daugiau laiko praleisti gamtoje – tačiau yra ribojimai ir tos akimirkos, kurias mes turime, tampa visai kitos vertės.

 

Kai žmogus gyvena garsų, kvapų, skonių ir vaizdų pertekliuje, tai tampa dar vienu vaizdu, pojūčiu, garsu ar kvapu – tampa tiek įprasta, pažįstama, jog mūsų dėmesys greitai nulekia kažkur kitur, kur mums tą akimirką yra įdomiau, ir tai, kas vyksta čia, tampa tiesiog neįdomu.

 

Kai patiriame pojūčių nepriteklių, tuomet net mažas garso virpesys mus pažadina, ką tik išdygęs žalias daigas yra laukiamas, puoselėjamas su jautrumu, su atida ir tai žmogui suteikia nepamatuojamas džiaugsmo akimirkas. Akimirkas, kurios subjektyviai žmogui yra labai vertingos.

 

Gyvenimo tėkmėje žmogus mokosi veikti, atlikti daug įvairiausių veiklų, siekti užsibrėžtų tikslų, didžiąja laiko mūsų mintyse užima svajonės, planavimas, ankstesnių įvykių, situacijų prisiminimai. Praeities patirtys suteikia įžvalgų, mes mokomės susiedami praeities įvykius su norimi rezultatu, keičiame savo elgesį ir tai yra naudinga. Mes pažįstame pasaulį per penkis pojūčius – klausą, regą, lytėjimą, uoslę, skonį – ir tai mus lydi visą gyvenimą…

 

Tačiau veiksmo pertekliuje mes nebestebime pojūčių, kurie yra šią akimirką. Mūsų smegenys atgamina prisiminimą apie vaizdą, garsą ir skonį, tačiau tai gali būti ir ne šios akimirkos patirtis. Mums būnant prie jūros ir šią akimirką vyraujant bangavimui, vėjo gūsiams, sklindant jūros kvapui tai, kas vyksta dabar gali ir nepasiekti mūsų dėmesio lauko, nes mūsų dėmesys gali būti nuklydęs į apmąstymus, praeities prisiminimus, senos informacijos permąstymą iš naujo ir iš naujo, arba nerimaujant ar baiminantis dėl kažko ateityje ir ištęsiant galvojimą apie tai…

 

Mūsų fizinis kūnas yra prie jūros, tačiau protas gali veikti be esamo momento patirties įsisąmoninimo. Tam, kad būtume čia, svarbu ne remtis ne savo pojūčių prisiminimais, o dabartine, šios akimirkos patirtimi, pasitelkiant visus penkis savo pojūčius ir įsisąmoninant tai, ką matau, ką girdžiu, kokį kvapą jaučiu, kokį skonį jaučiu.

 

Vaizdą čia ir dabar matome autentišką – tai, kas vyksta dabar, nepasikartos. Daugelis iš mūsų nesąmoningai įjungiame naujoko protą ir naudojamės visais pojūčiais: klausa, rega, uosle, garsu, lytėjimu tam, kad kaip įmanoma labiau pajustume tas akimirkas…

 

To mes mokome mindfulness mokymuose, to mus kartais moko pats gyvenimas sudėtingose situacijose. Gyvenime svarbu būti aktyviems, įsitraukusiems, dalyvaujančiais savo gyvenime, nes veiksmas keičia mūsų gyvenimą. Tačiau svarbu pabūti ir dabarties akimirkose, tai taip pat lemia pokytį – taip atkuriame ramybę, balansą ir laimės pojūtį.

 

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt