Greitas tempas, skubėjimas, lėkimas… Sekundė, minutė, valanda, para keičia viena kitą, laikas teka kaip upė. Net nepastebime, kaip srovė įtraukia, o jau kai įtraukia, prireikia daug pastangų, kad iš jos ištrūktume. Senka fizinės jėgos, senka psichinės galios, priešinamės, blaškomės, kovojame – kovojame su srove, kovojame prieš srovę ir… Pabaigą galima susigalvoti pačiam – kas nori dramos, kas nori romano, kas detektyvo ir t. t. Bet iš esmės visa tai, koks yra gyvenimas ir kokia knygos pabaiga, yra mūsų pačių pastangų rezultatas. Kad susivoktume, jog esame nešami srovės, mums reikalinga pauzė – pauzė ir suvokimas, kur aš dabar esu, ko norėjau, ko noriu, ar vyksta tai, ko aš norėjau, ir ar vis dar to noriu.

Vertybės, prioritetai keičiasi, tačiau jei esame srovės nešami, nebeturime laiko apie tai galvoti, nes galvojame apie kitus dalykus ir kartais netgi labai dėl to kenčiame. Keliones mėgęs žmogus nebuvo niekur išvykęs jau trejus metus ne dėl finansų trūkumo, o dėl laiko stokos. Dėl varžybų iš proto ėjęs žmogus net nebepamena, kada pastarąjį kartą sirgo už savo mylimą komandą. Pasivaikščiojimus mėgęs žmogus visiškai nebeturi tam laiko. Ne neturi laiko, o pamiršo, kas jam yra svarbu, neskiria tam dėmesio, jis gyvena, egzistuoja, bet gyvenimo kokybės tame nejaučia – nebėra gyvenimo džiaugsmo, veržlumo, energijos, galiausiai prasmės. Gali kilti egzistencinių klausimų, išsivysto ligos, priklausomybės, nes nebuvo stabtelėjimo, pauzės. Nebuvo to, kas leistų pamatyti prasmę ir to, kur esi.

Augi, mokaisi, baigi mokyklą, kitus mokslus, pradedi dirbti, augini vaikus, statai namą, įgyvendini savo tikslus (galbūt visuomenės primestus) ir staiga ateina laikas, kai suvoki, kad galbūt norėjai visiškai ne to, gal ne taip viską įsivaizdavai. Ir taip gali nutikti, nes tai, ko norėjai anksčiau, turi dabar. Bet ar tu nori to dabar? Gal tau šiandien reikia kažko kito? Gal šiandien tavo tikslai ir troškimai jau visiškai kitokie? Žmonės sąmoningai ir nesąmoningai keliasi tikslus, juos įgyvendina, bet retai sugeba tuo pasidžiaugti. Kodėl šiandien negalime pasidžiaugti tuo, ką turime, įvertinti savo pastangas, kuriomis visa tai sukūrėme? Galbūt čia ir dabar galime paklausti savęs, ko šiandien norime, o kai apsispręsime, tendencingai to siekti. Nes faktai rodo, kad tai, ko norėjau anksčiau, aš turiu. Tai leidžia tikėti, kad tai, ko noriu dabar, taip pat kada nors bus. Tačiau be sustojimo, be pauzės, be laiko apmąstymams ir įsisąmoninimo, įsiklausymo į save mes nerasime atsakymo.

Ar aš bėgu nuo kažko, ar bėgu į kažką, ar aš nesuvokiu, kur bėgu, ar apskritai nesuprantu, kad bėgu? Jei aš bėgu nuo skurdo ir šiandien jau turiu tiek finansų, kad galiu laisvai gyventi, gal aš galiu sau leisti pailsėti? Jei aš noriu susirasti tikrą draugą, gal aš galiu sau leisti nesiveržti į bet kokį santykį, o apsispręsti ramiai ieškoti? Jei tik dabar suvokėme, kad bėgame, reikia pabūti tame, kol suprasime, kas su mumis vyksta. Jei išmoksime daryti pauzes, pasaulis bus aiškesnis ir skaidresnis. Kai pasaulis skaidresnis, reakcijos yra ramesnės, daugiau aiškumo visame kame. O kai esame ramūs, įsiklausome į save, išmokstame pamatyti, ko norime, leidžiame sau kelti naujus tikslus, džiaugiamės tuo, ką turime, ir gyvenimo kokybė keičiasi.

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt