
Naujoko protas
Veiksmo pertekliuje mes nebestebime pojūčių, kurie yra šią akimirką. Mūsų smegenys atgamina prisiminimą apie vaizdą, garsą ir skonį, tačiau tai gali būti ir ne šios akimirkos patirtis.
Apie mane
Mindfulness praktikos leidžia man pasitikti dieną skaidresniu protu, su aiškesniu realybės matymu, dėl to diena tampa lengvesnė, ramesnė bei produktyvesnė. Per mindfulness praktikas lavinu gebėjimą matyti tuos pačius įprastus dalykus, tačiau naujai, kiekvieną kartą atrasdama vis kažką naujo, ko nemačiau vakar. Tokiu būdu atradimo džiaugsmas mane gali lydėti kiekvieną dieną, jei tik tai pasirenku.
Aš išmokau paleisti praeities įvykius ir jais nebegyventi, tuo pačiu išmokau negyventi ir ateitimi, nes jos dar nėra. Taip atsirado buvimas dabarties momente, daugiau vidinės išminties, gebėjimas matyti savo mąstymo iškraipymus bei priimti pasaulį tokį, koks jis yra – visokį: ir su laimės akimirkomis, ir su nemaloniais įvykiais, nes jie irgi egzistuoja. Per mindfulness praktikas atradau gebėjimą matyti savo netobulumą ir leisti kitiems būti tokiems, kokie jie yra, nebandydama jų keisti. Taip mano gyvenimas tapo skaidresnis, aiškesnis ir tiesiog paprastesnis.
Kas man yra pauzė?
Visas praktikas praktikuoju, kas numatyta midfulness programoje, jau nuo 2011 metų. Skirtingu metu, skirtingai pasirenku, kas tą akimirką labiausiai artima. Labiausiai mėgstu sėdėjimo, kvėpavimo meditacijas, ypatingai būnant gamtoje, prie jūros. Kalno meditacija padeda pritrūkus jėgų sutvirtėti, rasti atramą.
Veiksmo pertekliuje mes nebestebime pojūčių, kurie yra šią akimirką. Mūsų smegenys atgamina prisiminimą apie vaizdą, garsą ir skonį, tačiau tai gali būti ir ne šios akimirkos patirtis.
Geriau padaryti mažiau ir ne taip tobulai, nei atidėlioti. Tuomet mažiau duos mums daugiau - kaskart tai darysime vis geriau, kokybiškiau, profesionaliau.
Meditacijos metu išmokstama išbūti realybėje, o visa kita ateina savaime. Kai nustojame vaikytis ramybės, ji pati ateina.
Skausmas, kurį jaučiate, yra faktas, jo intensyvumas yra labai subjektyvus, tačiau kentėjimą mes susikuriame individualiai ir pavargstame ne nuo skausmo, o nuo galvojimo apie skausmą.
Tai, ką darome dabar, kuria mūsų rytojų. Kartais nesuvokiame, kodėl kažko neturime ar dabar nesijaučiame taip, kaip norėtume.
Mes galime keisti tik tai, kas nuo mūsų priklauso, susitaikyti su tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, o svarbiausia – išmokti tai atskirti realiame laike.
„Kaimynas Antanas nuostabiai gamina pusryčius vaikams, kaip gera jo žmonai... Ne taip, kaip tu – net negali išimti indų iš indaplovės..."
Faktai rodo, kad tai, ko norėjau anksčiau, aš turiu. Tai leidžia tikėti, kad tai, ko noriu dabar, taip pat kada nors bus. Jei sustosiu ir įsisąmoninsiu, kokio tikslo siekiu.