Pardavimo profai mano vaizduotėje tokia velniškai aktyvi, greičiui bei apčiuopiamai naudai imli ir savimi pasitikinti žmonių kompanija, tad teko šiek tiek perlipti per save ruošiant jiems temą apie tylą. Taip, taip – apie tylą. Verslo žinios suteikė progą surizikuoti ir sakykim pasitikrinti. Tony Morris (pirmas pranešėjęs) puikiai įkūnijo mano vaizduotėje sėdinti pardavėją – aš taip ir maniau, kad jie tokie. Kai tokios išankstinės nuostatos šoka polką mano galvoje mėgstu pajungti papildomą veikėją, kuris tiems šokėjams primena – visi mes pirmiausia žmonės. Tuomet polka sustoja. Tokiu būdu švelniai prasuku butelį gazuoto gėrimo ir nuleidžiu gazą ir tai man padeda kalbėti kiek mažiau įprasta tema bet kokiai auditorijai.

     Įsiklausykite į žodžių skambesį: kalbėti apie tylą. Čia kaip prisiminti ateitį ar pro teleskopą stebėti molekules. Bet pabandyti juk galima. Taip ir bandžiau – klausytojams tylą priminiau dviem aspektais.

     Tyla – neatsiejama kokybiško bendravimo dalis

     Pirmasis sutilpo į kompozitoriaus  Claude Debussy mintį, kad muzika gyvena erdvėje tarp natų. Pokalbyje dažnas tylą naudoją tik oro įkvėpimui ar išnaudoja ją kaip tinkamą vietą replikai, pritarimui ar prieštarai įvardinti. Ko gero esate pajutę, kad kai kalbate kartais matote, jog pašnekovas jau laukia vietos įkišti savo išmintį vos tik stabtelsite. Tai nėra pokalbis. Aš tai vadinu žodiniu viduriavimu. Ir deja jo negali sugriebti smecta, nes tai turi gilias šaknis, siekiančias mūsų EGO norą dominuoti. Kai mes kalbame su pašnekovu, mes tarsi girdime du balsus. Pirmasis yra pašnekovo įvardinti žodžiai, o antrasis yra mūsų pačių vidinis balsas kuris gimsta spontaniškai kaip automatinė reakcija į kito žodžius. Ir žmogus girdėdamas tuos du balsus paprastai vadovaujasi tuo, kuris kalba garsiau, aiškiau, įtikinamiau – spėkit kuris tai balsas. Labai aiški to metafora yra radijo rankenėlė automobilyje. Jei garsinu radiją, visiškai negirdžiu aplinkinio triukšmo, net variklio garso. Bet jei tildau iki minimumo viskas išnyra labai aiškiai: ir duslintuvas kiauras, ir kėdės odos girgždėjimas  primenantis, kad sėdžiu realiai ant iškamšos. Galime kiekvienas tai išbandyti pokalbio metu ir pažiūrėti kur tai nuves – kai atidėsiu savo impulsyvumą replikoms, kai paliksiu daugiau vietos muzikai.

    Tyla – vidinio augimo trąša

    Antras tylos panaudojimas greta pokalbio yra asmeninis tylos prisijaukinimas augimo tikslais. Tiesa sakant, pokalbyje įnešti daugiau prasmingos tylos galime tik patys ją prisijaukinę. Ir tai nėra labai lengva. Mano kelių paskutinių metų gyvenant ir dirbant šia tema patirtis rodo, kad tyla šiuolaikiniam žmogui yra kaip svetimkūnis, beprasmė minutė, o kartais ir siaubas. Ir aš nekalbu apie kasdienes valandines meditacijas, o tik apie sustojimą ir susivokimą – kas vyksta šią minutę manyje. Tylą bandom užkamšyt triukšmu, nes planas juk nelaukia ir kartais nėra kada užsirišti batų. Tyloje žmogus neišbūna dėl įvairių priežasčių, kelios jų tokios:

• Impulsyvumas – pliūpteli tarsi nepakeliamai. Mažindami impulsyvumą didiname dėmesingumą.
• Nuobodulys – pajutus diskomfortą galime tai pavadinti nuoboduliu, tai leidžia nurašyti bet ką. Tačiau diskomfortą galime prisijaukinti smalsumu. Gal tuomet pavyks suprasti ką rašė Goethe: Nuostaba yra aukščiausia ką žmogus gali pasiekti.
• Kontrolė – tyla atskleidžia mūsų iliuziją apie kontrolę. Mintys, emocijos, fiziniai pojūčiai šoka kankaną ir juokiasi iš mūsų bandančių jiems diriguoti. Kontrolės iliuziją priimti sunku, bet tinkamai ją supratus – tai tampa praktišku įrankiu kasdienai.
• Emocinis sąmyšis – tarsi į rankas kas duotų supainiotą gniužulą siūlų. Ilgainiui – tai virsta aiškumu.
• Baimės – turėdami jų visi, dažnai jas bandome išspręsti kontrolės būdu. Kaip ir visa kita. Prisiminkite mokymų pavadinimus: streso valdymas, laiko valdymas, procesų valdymas, pykčio valdymas, finansų valdymas ir t.t. Jau senokai žinau ką lengvą parduoti žmogui, tai – iliuziją valdyti. Perka gerai. O ir grįžta norėdami dar.
• EGO – beveik 8 milijardai kukučių prabunda kasryt galvodami, kad čia apie juos. Kad čia jiems. Tyla apnuogina mūsų kukutį. Pavadinkime tai tiesiog mažesniu susireikšminimu.

     Čia tik kelios mintys, kuriomis dalinausi pardavimo profesionalų dienoje. Mano nuostabai, sulaukiau daug palankių replikų. Mano mintis padrąsinanti mane patį, kad visi mes pirmiausia žmonės sugrįžo man klausimais ir pritarimo balsais. Bet ar nebus čia dar vienas „žinau, bet…“ apie tylą. Juk mes tiek žinom, bet kaip tai atsispindi mano šioje akimirkoje, šiame pokalbyje, šiandien? Būkim tylesni.