Eilinį rytą bandydama prasibudinti ir lėtai slinkdama Instagram’u, pamačiau aktoriaus Joseph Gordon Levitt nuotrauką, kviečiančią peržiūrėti jo TED kalbą. Šis stimulas puikiai suveikė kaip masalas, tada patraukė mano dėmesį, tada pajutau smalsumą, tada susiradau kalbą, įsijungiau, žiūriu. Stimulas, dėmesys, jausmas, veiksmas. 

 

Aktorius kalba apie skirtumą tarp dėmesio gavimo (angl. giving attention) ir dėmesio skyrimo (angl. paying attention). Jis apibūdina norą gauti dėmesio kaip natūralų ir labai žmogišką norą. Nuo vaikystės dėmesys mums yra vienas iš pagrindinių pinigėlių, saldainių, mūsų psichikai būtinų medžiagų. Gaudami dėmesio jaučiamės pastebėti, įvertinti, išskirti, svarbūs. Tai mums būtina.  

 

Tačiau šie jausmai tokie skanūs, bet tokie trumpučiai, kad gavus norisi tik dar ir dar. Kaip saulėgrąžų – vienos niekada negana, geriau nė vienos negu viena. Tad kartais dėmesio gavimo čiaupo sureguliuoti nebepavyksta: jo vožtuvai sugenda, atsilapatoja ir dėmesio gavimo troškimas teka srauniai, nebesuvaldomai, pradeda dominuoti. Kišame vieną saulėgrąžą po kitos, kol pirmoji pasiekia liežuvį, jau norisi sekančios.  

 

Kas per daug, tas nesveika. Pradedame kentėti ir mes – dėmesio gavėjai – ir aplinkiniai – dėmesio skyrėjai. Aktorius duoda pavyzdį, kaip jis girdamasis savo sugebėjimais bandė gauti jam į akį kritusios merginos dėmesio. Mergina jam dėmesio skyrė, bet pavadindama pamaiva. Aktoriui tai nepatiko, nuo to laiko jis pradėjo prisukinėti dėmesio gavimo čiaupą. Tačiau noras gauti dėmesio vis vien per dažnai atsisuka, dažniau nei Joe norėtų. Jo smegenys trokšta daugiau fanų, daugiau like’ų, daugiau sekėjų. Jis išgyvena, kad jo kolegos turi daugiau. Dėmesio gavimo troškimas jam trukdo dirbti susikaupus, kokybiškai, mėgautis darbu, siekti tikslų, trukdo dėmesį duoti.  

 

Yra ir kita dėmesio medalio pusė. Vienoje pusėje dėmesio gavimas, o kitoje… atspėjote – skyrimas. Kai aš dirbu filmavimo aikštelėje ir išgirstu šią seką: Rolling, speed, marker, set, action, kažkas man nutinka, negaliu nieko padaryti, mano dėmesio laukas susiaurėja, visi išgyvenimai, viskas, kas blaškytų mano dėmesį, dingsta. Dvi būsenos, sukuriančios labai stiprius jausmus – dėmesio gavimas ir skyrimas.  

 

Visas mūsų kūnas – visi jo organai, smegenys, ląstelės – visas jis skirtas susitvarkyti su tuo, kas mums aktualu dabar, šią sekundę, su tuo, į ką dabar, šią akimirką mes nukreipiame dėmesį. Tai gali būti garsas, vaizdas, kvapas, skonis, pojūtis – realus (vykstantis aplinkoje) arba įsivaizduojamas (vykstantis vaizduotėje). Mes esame kažkokiame kontekste, nukreipiame savo dėmesio lauką į kažkokius stimulus, kūnas su jais tvarkosi, mes imamės kažkokio veiksmo. Einu gatve, stebiu savo šunį, kūne kyla ramybė, einu ir stebiu gamtą. Kažkur esame, nukreipėme dėmesį, kažkaip pasijautėme, kažkaip pasielgėme. Dėmesys, stimulai, jausmas, veiksmas.  

 

Dažnai gyvenime būna atvirkščiai – stimulai, dėmesys, savijauta, veiksmas. Einu gatve, dėmesys nukrypsta į mano problemas, kūne kyla nerimas, pradedu ruminuoti apie viską, kas neramina. Labai dažnai mūsų dėmesio srautą sunku suvaldyti, mums trūksta įrankių – vagų, kuriomis dėmesio davimą nukreiptume, vožtuvų, kuriais dėmesio gavimą prisuktume. Kartais dėmesys teka kaip srauni upė, nunešanti viską savo kelyje ir po savęs paliekanti chaosą. Man kyla daugybė neigiamų minčių, aš negaliu jų kontroliuoti, Negaliu galvoti apie nieką kitą, Nors trumpai ir galiu pastebėti ar pagalvoti apie kažką pozityvaus, bet vistiek daugiausia laiko pastebiu ir galvoju apie tai, kas neigiama, Man nepavyksta susikaupti, nuolat išsiblaškau.  

 

Dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness) ugdymas yra puikus įrankis mokyti savo smegenis dėmesį valdyti. Jis kaip kastuvėlių ir vožtuvėlių rinkinys, kuris mums leidžia dėmesio vagą kasti, ją pakreipti, kažkuriose vietose užsukti, kažkuriose atsukti.  

 

Aš geriausiai pastebiu, kaip mindfulness įrankiai man padeda valdyti dėmesio gavimą ir davimą situacijose, kurios man yra svarbios, kurios man vertingos ir kuriose yra daug rizikos – fizinės ar psichologinės. Situacijos, kuriose aš jaučiu atsakomybę, kuriose man svarbu susikaupti, kuriose svarbiausias yra dėmesio skyrimas. Mokėjimas skirti dėmesį, jį sutelkti, išlaikyti ir vis grąžinti, grąžinti, grąžinti, grąžinti kaskart jam paklydus. Tai padaryti greitai, per sekundės dalį, nes pametus jį kitur, išsiblaškius, nutolstame nuo tikslo. Dvi geriausios vietos, kur aš šį fenomeną jaučiu ypatingai gerai, yra mano darbas ir mano sportas.  

 

Aš esu psichologė ir dirbu su žmonėmis. Mes kartu su jais aiškinamės jų psichikos veikimo mechanizmus. Bandome metodiškai išrinkti savo psichiką kaip kažkokį mechanizmą. Apžiūrinėjame, atsukinėjame, sutepinėjame, priveržiame, išvalome, atlaisviname. Bandome labai gerai suprasti ir rasti. Kažkur kažko trūksta? Yra trikdžių? Mes bandome visa tai atliepti. Šis procesas ir man, ir klientui yra sunkus. Kiekvienas mechanizmas unikalus, kiekvienas turi puikiai veikiančių ir puikiai užrūdijusių vietų.  

 

Dažnai savo darbe aš jaučiu Joseph apibūdintą flow būseną – kai visas pasaulis išnyksta ir lieku tik aš ir prieš mane sėdintis žmogus. Nebėra jokių kitų mano problemų, rūpesčių, aktualumų. Lieka tik tas žmogus ir aš, tiek, kiek manęs reikia, psichikos mechanizmui suprasti. Jeigu mano dėmesys sesijos metu nuklysta į kažkokį atsiminimą ar garsą, tuo metu manęs sesijoje trumpam nebėra – mano dėmesys išsiblaškė, mano kūnas jau veikia kitu režimu. Sesijos metu mano dėmesį gali pavogti mintys: Ar aš einu teisingu keliu, Ar dabar geriau daryti tai, ar kažką kita, Ar aš nepavėluosiu, Kodėl dabar čia turi važinėti tos šiukšliavežės? Man labai svarbu neišsiblaškyti per daug – nepradėti reaguoti į savo reagavimą, o tiesiog žaibiškai dėmesį grąžinti į žmogų, sėdintį prieš mane, ir į mūsų tikslą ir toliau savo dėmesį skirti.  

 

Aš taip pat mokausi skraidyti. Į skraidymą žiūriu daug mažiau rimtai negu į savo darbą, tačiau pilotuojant lėktuvą dėmesio valdymas taip pat labai svarbu. Ar aš tai teisingai darau?, Ar kiti mokosi irgi tokiu pat tempu?, Ar aš jau turėčiau tai mokėti padaryti, Ar viskas gerai? – skraidant dėmesio gavimo čiaupas atsisuka labai dažnai. Noriu patvirtinimų iš instruktoriaus. Jeigu dėmesio gavimo čiaupas atsisukęs per dažnai ir per daug – bėda, nes mes negalime vienu metu dėmesio ir gauti, ir duoti. Kol aš mąstau apie tai, kaip man sekasi ir ar aš nepadariau klaidos, ir ar kiti tiek pat laiko mokosi šitą ar kitą manevrą, ir ar instruktorius negalvoja apie mane blogai, per tas sekundes aš jau galiu būti pridariusi daug klaidų, kurių galiu nebepajėgti išsitaisyti ir paskristi linksmiau, arba tiesiog reikės įsikišti mano instruktoriui.  

 

Skirti dėmesį, kitaip tariant jį sutelkti į tą sekundę, tą veiklą, tą veiksmą, mums yra daug naudingiau, negu mėtyti jį pirmyn atgal kaip kamuoliuką: vieną akimirką jis praeityje (O velnias, padariau klaidą), kitą akimirką jis jau ateityje (Tai kas dabar bus?). Daug naudingiau stebėti tai, kas vyksta dabar ir į tai reaguoti – sekundės dalį po sekundės dalies, vis grįžtant į dabartį. Tik šioje akimirkoje mes galime atlikti veiksmus, reikalingus tikslui pasiekti.  

 

Dažnai gyvenime kenčiame ne dėl to, jog padarome klaidų, mus užpuola problemos, nesėkmės, negandos, ligos, didelis darbo krūvis, atsakomybės, konfliktai. Mes daug dažniau kenčiame dėl to, jog visa, kas vyko ir vyksta, bandome sutalpinti į dabartinę akimirką. Kažkodėl savo dėmesiu mes bandome į kiekvieną akimirką sutalpinti visas dabartines problemas, darbus, atsakomybes. Mes esame taip pratę, bet galime mokytis elgtis kitaip. 

 

Kai man gyvenime pasidaro visko per daug (ir tai nepriklauso nuo to, ar tuo metu vyktų daug dalykų ar mažai – kažkodėl problemų kiekis su psichologiniu nuovargiu ne visada tiesiogiai korealiuoja), aš sau primenu, jog man nereikia dabar apie viską galvoti ir visko padaryti vienu metu. Tai neįmanoma ir nereikalinga. Aš galiu daryti tik tiek, kiek galiu padaryti šią minutę, šią akimirką, akimirką po akimirkos. Kokia sunki valanda, diena ar savaitė bebūtų, aš pakelsiu tik tiek sunkumų, kiek bus vienoje akimirkoje, akimirką po akimirkos, o į akimirką jų telpa tik tiek, kiek telpa, ir ne daugiau. 

 

Aš galiu pasirinkti skirti dėmesį tik šiai akimirkai, visas likęs pasaulis man neegzistuoja, jis išnyksta. Gali kilti prieštaraujančių minčių – Juk problemos neišnyksta, juk mano vaikai vis tiek serga, mano tėvai kenčia, aš nežinau, kaip gyvensiu. Bėdos neišnyksta, kaip aš galiu jas pamiršti?. Jūs neturite jų pamiršti, bet jūs ir neturite apie jas visas galvoti dabar. Galvojimas apie jas visas niekaip jų nesprendžia ir tik čiulpia iš jūsų brangiuosius resursus. Verčiau susirašykite iššūkius, tikslus, žingsnius ir laiką. Kas vyksta jūsų gyvenime? Kas jums svarbu? Ko norite pasiekti kiekvienoje srityje (apgalvoti, pakeisti, duoti, išklausyti, išbūti, pabūti, pasiekti, susirasti…)? Kada skirsite tam iššūkiui visą savo dėmesį? Už šios akimirkos (šio straipsnio rašymo) ribų yra kitų man svarbių sričių, kurioms aš duosiu visą savo dėmesį, tada, kai paskirsiu joms akimirkas. 

 

Mokykimės valdyti dėmesį, reguliuoti jo gavimą ir skyrimą, treniruokime šį įgūdį kaip raumenį. Pradėkime auginti dėmesingumo sėklą stebėdami savo kvėpavimą, gamtą, praktikuokime kasdien, praktikuokime, praktikuokime, praktikuokime. Praktikos duos vaisių, pastebėsite kaip smegenys pasikeis – smegenys pradės priešintis išsiblaškymui, o ne atvirkščiai.

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt