Atleidimas tikriausiai yra vienas svarbiausių geros psichinės sveikatos elementų (kaip ir daugelis kitų).  Atleidimas sau, atleidimas kitam, atjauta ir panašūs terminai dažnai minimi dabartinėje psichologijoje.   

 

Aš galiu sau atleisti už tai, jog esu netobulas: atleidimas vyksta kartu su priėmimu, nes kai atleidžiu, tada ir priimu.   

 

Atleisti, deja, yra sunku. Atleidimas reikalauja atsisakyti kažko savo viduje. Tikriausiai, noro būtų geresniu, teisesniu.   

 

Ar aš noriu būti teisingu, ar laimingu? – klausia vienas iš budistų mokytojų kažkurioje knygoje ir man kyla atsakymas, kad teisingu. Aš stengiuosi atleisti, stengiuosi suprasti, kad laikomas pyktis mano viduje daro man įtaką dabar. Jis vis tiek yra su manimi, nes jei tik aš prisimenu tą situaciją, kurioje buvau pasijutęs įskaudintas, vėl pajuntu nemalonius jausmus, vadinasi, nepamiršau nei skriaudėjo, nei situacijos.   

 

Aš dažnai prisimenu savo paauglystę, kurios metu patyriau nemažai patyčių. Jų buvo ir anksčiau, bet kai galvoju, kad tai užėmė tiek daug mano gyvenimo (kaip minimum, trečdalį), pasidaro sunkiau kvėpuoti. Už visą tai, kas man atsitiko, aš kaltinau daug ką – ir klasėsdraugus, ir klasės auklėtoją, ir kiemo draugus, ir tėvus. Buvau auka. Visa tai, kas atsitiko,  dabar turi pasekmes mano gyvenime. Kartais, silpnumo akimirką, mano vidinės schemos suveikia taip, kad vėl pasijuntu auka. Nors objektyviai nėra jokių įrodymų, kad toks būčiau, tačiau tokiu pasijuntu emociškai. 

 

Ar atleidau tiems žmonėms? Labai stengiausi, visokiais būdais ir pratimais bandžiau jiems atleisti. Atleidau daugumai žmonių, gal ne visiems ir ne iki paties giliausio sąmonės sluoksnio. Tikiu, kad vis dar yra dalykų, už kuriuos neatleidau, ir tai vis dar man pakiša koją dabartyje.   

 

Kaip neatleidimas daro įtaką dabartiniame gyvenime?  

 

Įsivaizduokite, kad Jūs laikote pyktį ar (gal net) įtūžį kitam žmogui. Būna skirtingų situacijų, kurios vienaip ar kitaip jos yra panašios į prieš tai buvusias ir susijusias su tuo žmogumi. Nors tos situacijos dažnai yra nekaltos, tačiau dėl laikomo pykčio jos labai greitai paleidžia visas emocijas į paviršių ir tampa neaišku, kodėl supykstate. Dabartinės asociatyvios situacijos yra kaip tiltas į praeitį, kurios iš praeities grąžina pykčio emociją. Kaip koks portalas į pragarą, kuris sugrąžina demonus nemažame skaičiuje filmų. Tos situacijos gyvenime, žinoma, kartojasi ir daro mums įtaką. Tada būna neaišku, kodėl pykstame ir blogai jaučiamės. Dažnai net neatsimename tų žmonių ar buvusių situacijų, kurios kelia pyktį. O dėl to ir negalime jų įveikti.   

 

Vienas iš sprendimų   

 

Parašykite laišką žmogui, kuris įskaudino. Rašykite ant popieriaus. Būkite vieni ir pasirūpinkite, kad niekas netrukdytų Jums, nes bus įvairių emocijų. Tame laiške turėtų būti kelios dalys. Pirmojoje dalyje surašykite viską, ką Jūs jaučiate tam žmogui, naudokite visus įmanomus žodžius, padedančius išreikšti emocijas (rašykite su keiksmažodžiais, net jei ir nesikeikiate gyvenime – tai padeda išreikšti emociją). Rašykite taip, lyg galėtumėte tai pasakyti gyvai, tačiau Jums už tai niekas negrėstų. Jūsų niekas negirdi ir laiško neskaitys (nebent norėsite kitaip), tad išliekite viską, ką jaučiate tam asmeniui apie visas nuoskaudas ir problemas, kurias teko išgyventi dėl to žmogaus elgesio.

 

Čia pasileiskite plaukus ar atleiskite vadžias, nežinau, kaip pavadinsite šį procesą, bet rėžkite viską, kaip jaučiatės. Rašant šią dalį bus ašarų, o jei nebus, tai vis tiek bus didesnis emocinis krūvis. Viskas gerai, emocijoms reikia leisti išeiti, tegu jos pasilieka popieriuje. Po šio veiksmo dalis emocijų jau turėtų būti išlietos. 

 

Antroje laiško dalyje pabandykite parašyti paaiškinimą sau, kodėl tas žmogus taip pasielgė. Šio paaiškinimo paieškokite suaugusio žmogaus protu. Kiekvienas skaudinęs asmuo taip galėjo pasielgti nesąmoningai, galbūt nenorėdamas, o jei norėjo, tai gal pats buvo įskaudintas ir Jūs tiesiog pasitaikėte netinkamoje vietoje netinkamu laiku?

 

Aš peržiūrėdamas savo praeitį suprantu, kad manieji skriaudikai patys turėjo daug daugiau problemų nei aš. Jų šeimos buvo konfliktinės, jie blogai mokėsi ir patirdavo spaudimą tiek iš mokytojų, tiek iš tėvų, jų emocijų niekas nestebėjo ir jiems belikdavo išsilieti ant silpnesnio – manęs. Ar aš juos pateisinu? Ne, tačiau aš suprantu jų elgesio priežastis (tai nebūtinai turi būti tiesa, svarbiausia, kad man tai atrodo logiška, nes visa tai darau savo labui, o ne jų), o man, jas supratus, pasidaro nebe taip pikta ir skaudu. Aprašius galimas priežastis, galimai atsiras atjauta skriaudikams ir užuojauta (jei neatsiras, nieko tokio, rašykite toliau – mes skirtingi, todėl skirtingų sprendimų ir laiko jiems išspręsti reikia). Laiške rašykite į tuos asmenis nukreiptus sakinius, pvz.: Aš suprantu, kad kai namuose Tave bardavo, Tu būdavai supykęs, tačiau negalėjai to išreikšti, o aš buvau tas silpnesnis, ant kurio galėjai išsilieti. Suprantu, kaip skaudu ir liūdna bei vieniša Tau turėjo būti, jog kaip sprendimo būdą pasirinkdavai manęs užgauliojimą. Žinau, kad ne visada tai veikia ir ne visiems tai veiks. Čia vėl noriu priminti tą klausimą ar aš noriu būti teisingas, ar laimingas – gal padės.   

 

Ir jei abi laiško dalys leido išjausti daug jausmų, tai paskutinės eilutės gali būti ir tokios: aš atleidžiu Tau už tai, kad prieš visą klasę pavadinai mane storu ačkariku. Jei viduje atsirado jėgos parašyti atleidžiu – parašykite. Jei ne, tai pirmas dvi laiško dalis galite rašyti kelis kartus arba skirtingiems asmenimis.   

 

Jei atrodo, kad nepavyksta, tai normalu, kiekvienas turime skirtingą pykčio lygį ir skirtingas skaudžias situacijas gyvenime. Laikas, per kurį galėsite atleisti, yra neapibrėžtas. Vien tai, kad atėjo mintis pabandyti atleisti, veda šviesaus tikslo ir didesnės laimės gyvenime link.   

 

Šis pratimas tinka ir tada, kai norite išreikšti savo jausmus, tačiau nenorite kalbėti gyvai su asmeniu, kuriam juos jaučiate. Rašykite ir išliekite tuos jausmus. Po to galite sudeginti ar kitaip sunaikinti laišką, taip rituališkai atsisveikindami su savo užlaikytomis ir užspaustomis emocijomis. Paleidus tas emocijas bus lengviau. Kartoti laiško rašymą reikėtų tol, kol pagalvojus apie tuo žmones nebesukils nemalonių jausmų– tokiu atveju Jūsų emocijos tiems žmonėms jau yra išreikštos ir esate laisvi nuo jų. 

 

Nuotraukos autorius: Aleksandras Gužauskas, www.fotoplunksna.lt